Pagerbta tarp vyrų
Viena iš „Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos“ steigėjų, tarybos narių ir vienintelė dama tarp asociacijos iniciatorių ir idėjinių autorių (Gintauto Zuikaičio, Valiaus Čepanonio, Arnoldo Čižo ir Stanislovo Kizenevič, – aut.). Aldona taip pat yra viena iš nedaugelio šefių Lietuvoje, besisukančių aukščiausio lygio restoranų virtuvėse ir viena iš nedidelio skaičiaus šefių, vadovaujančių didelei restorano komandai. Ji – viena iš mažumos šefių, keliaujančių kartu su asociacijos nariais į kulinarines keliones, komandiruotes ir tarptautinius konkursus. Ji yra ta šefė, kuri kūrė ir kuria kulinarinius stebuklus bei prisidėjo prie restoranų „La Provence“, „Medininkai“, „Borsch“ sėkmės, o šiuo metu diriguoja restorano „IMPERIAL by California Gourmet“, įsikūrusio viešbutyje „Ramada“, virtuvei.
Lydi sėkmė
Tai, kad ponia Aldona – sėkminga moteris, byloja faktai: daugybė titulų tarptautiniuose konkursuose, sėkmingi pasirodymai su Lietuvos šefų komanda ir, žinoma, ilgus metus išlaikoma vieta Lietuvos kulinarinės spaudos puslapiuose. Pasiteirauju apie jos sėkmės paslaptį. Kiek pamąsčiusi, Aldona laurus atiduoda likimui. Bet ne tiesiog likimui, o būtent tam, kuris ją suveda su įvairiais žmonėmis, su skirtingais, bet itin savitas pažiūras turinčiais restoranų savininkais, bendradarbiais. „Žinoma, kai restoranų šeimininkai yra labai reiklūs, nėra taip lengva. Kone kasdien reikia įveikti naujus iššūkius, atnaujinti ir taip dažnai atnaujinamą meniu, rengti išskirtines vakarienes. Bet tai mane stumia į priekį, neleidžia plaukioti toje pačioje sriuboje.“ Iš tikrųjų, juk vadovavimas iš dalies skirtingas koncepcijas turintiems restoranams, tokiems kaip „La Provence“ (10 metų), „Medininkai“ (5 metai), „Borsch“ ir „IMPERIAL by California Gourmet“ (3 metai), reikalauja plataus suvokimo, nuolat keliamos kompetencijos ir didelės kantrybės. „Jei ir atrodo skirtingi, visi restoranai, kuriuose dirbau ir dirbu, turi daug bendro. Su kiekvieno jų šeimininku atrandu bendrą požiūrį, kryptingumą, visuose dirba puikiai atrinkta, aukštus standartus atitinkanti komanda. Į kiekvieną jų renkasi publika, įpratusi prie aukščiausios kokybės.“
Ar Lietuva gaus „Michelin“?
Prakalbus apie visas restorano sudedamąsias dalis, imame diskutuoti apie „Michelin“ žvaigždutes. „Ar tai gali pasiekti Lietuvos restoranai?“ Ponia Aldona kantriai ir išsamiai dėsto: „Manau, jog kiekvieno gero restorano savininko viena iš svajonių yra turėti „Michelin“ žvaigždę. Tačiau tai reikalauja labai daug investicijų, sunkaus darbo iki ir griežto darbo po to, pasiekto tikslo išlaikymui. Teko lankytis „Michelin“ žvaigždę turinčio restorano virtuvėje – visi net pradėjome maloniai juoktis. Ten vienoje mažytėje virtuvėje dirba didžiulė komanda ir kiekvienas turi savo darbą: kas skabo kotelius nuo špinatų lapelių, kas kruopščiai renka dailiausias avietes, kas minko tešlą, kas prižiūri padažą. Ties vienu patiekalu dirbama labai daug. Be to, turi veikti atskiras konditerinis cechas, daržovės ir visi maisto produktai turi būti tik tos dienos.“
Mados ir įkvėpimas tiesiai iš gastronomijos sostinių
Pokalbis pakrypsta link kulinarinių madų (nors šefėms ir „šefiškoji“ apranga yra svarbus akcentas). Pažvelgus į Aldonos Gečienės patiekalus, akivaizdžiai jaučiama pasaulinių tendencijų įtaka. Šefė prisipažįsta, jog keliones dažniausiai planuoja atsižvelgdama į madą, stengiasi neatitrūkti nuo naujienų, knygas laiko pasenusiu šaltiniu (nes jos spėja pasenti dar iki išleidimo, – aut.), o vienu iš įkvėpimo šaltinių vadina gastronominius žurnalus, kuriuos bent kartą per mėnesį jai siunčia dukra, gyvenanti Paryžiuje.
Lėkštėje – visa, kas geriausia
Kol patiekalas atkeliauja iki lėkštės, kaip jau supratote, padaroma daug. „Labai svarbi yra komanda, ne mažiau svarbu, kad tai suprastų ir restorano šeimininkas bei laiku mokėtų atlyginimus, rūpintųsi apranga ir pan. Be abejo, labai daug lemia ir komandos mokėjimas dirbti kartu. Įvykus force major, aš visiškai ramiai galiu patikėti sprendimus savo virtuvės komandai. Kita svarbi pusė, žinoma, yra tiekėjai. Gal tikrai esu sėkmingas žmogus, nes su tiekėjais problemų neturiu. Reikia Velso ėriuko – gausime Velso ėriuką. Reikia omarų, langustinų – bus rytoj. O seniau net midijų nebuvo kur nusipirkti. Tai dar kartą parodo, jog padėtis Lietuvoje gerėja visomis prasmėmis.“
Kone Velso princo verti vakarai
Pagalvojau, jog ta padėtis tikrai gerėja, nes ponia Aldona labai skubėjo. Ir ne bet kur, o ruoštis rytojaus renginiui, kurio metu bus ruošiamas specialiai atgabentas Velso ėriukas, gyvi omarai, šviežios austrės, langustinai, antienos pašteto trio su figomis ir daug kitų skanių gėrybių. O viskas turi būti pateikta ne taip ir paprastai, mat vakaras – užsakomasis, lauke, terasoje. Tad, mielieji skaitytojai, viskas priklauso nuo požiūrio – jei gali mėgautis savo darbu, pozityviai žvelgti į iššūkius ir esi motyvuotas, kelias ves tik į sėkmę.
Priklausomybė Vilniaus senamiesčiui
Tiesa, pirmas mano klausimas Aldonai apie beprasidedantį rytą ir besitęsiančią ponios dieną susilaukė gan keisto žvilgsnio. Išsiaiškiname, jog diena prasideda ne nuo kavos, o nuo stiklinės karšto vandens, ir baigiasi ne 17 val. užvėrus ofiso duris kaip daugumos. Tuomet paaiškėja įdomus faktas: jau kone 20 metų šefė Aldona dirba senamiestyje ir tiesiog dievina vėlyvus pusryčius, vakarais traukti link namų jau degant miesto žibintams ir mielas kavinukes, pripildytas kompanijų ar pavienių personų, besimėgaujančių taure vyno. Nors pati Aldona pripažino, kad pačiai aplankyti visus norimus restoranus laiko nelieka, ji mieliau keliauja namo, ir vėl gaminti, tik šį kartą – šeimai.
Foto: Darius Gumbrevičius, Dmitrij Matvejev
