Visur, kur šventė, ten šampanas

Debiuto vieta – karaliaus dvaras
Šampano triumfo žygis prasidėjo ten, kur visada vyko šventė. Prancūzijos karaliaus dvaras buvo putojančio Šampanės vyno debiuto vieta. Karalius Saulė su šampanu susipažino jį gavęs dovanų karūnavimo proga. Tiesa, Liudviko XIV dvariškiams šampanas dar nebuvo tikrasis šventinis gėrimas. Beprotiškose populiarumo siekimo ir dvariškių tarpusavio stebinimo varžybose putojantis vynas buvo viso labo tik nauja keistenybė. Tų laikų vyno žinovai į jį žiūrėjo iš aukšto, o ir mūsų laikų putokšlių gerbėjai neliktų kupini susižavėjimo. Vynas iš skirtingų butelių putodavo nevienodai, pasitaikydavo, kad visai neputodavo arba butelis sprogdavo dar tik nešamas į stalą. Dvaro estetams pasibjaurėjimą sukeldavo būtinybė kiekvieną kartą taurės dugne palikti šlakelį vyno su nuosėdomis. Toks vynas dar negalėjo būti visuotinių švenčių palydovas. Tą patvirtina ir paties karaliaus pavyzdys. Jis senatvėje gerdavo Šampanės regiono vyną, bet tai buvo tik paprastas raudonasis Bouzy vynas, pagamintas Remy Berto.

Mada prasidėjo Anglijoje
Tikroji mėgavimosi šampanu mada prasidėjo ne Prancūzijoje, o Anglijos karaliaus dvare. Ją visokeriopai populiarino iš Prancūzijos už intrigas ištremtas markizas Sen Evremonas. Britams nė motais buvo nuosėdos vyne, juolab, kad laikui bėgant gėrimas tapo tobulesnis. Vyndaryste užsiimantis vienuolis Domas Perinjonas sumanė, jog šampaną galima pagerinti vyno gamybai naudojant kelių skirtingų derlių vynus. Tai pagerino vyno skonį, bet nepagausino šampano mėgėjų rato. Per metus buvo pagaminama tik keli tūkstančiai butelių putojančio vyno, nes likusieji susprogdavo dėl silpnų stiklo butelių.

Klausiate kodėl eikvojamas popierius rašant apie tuos 150 metų nuo šampano atsiradimo iki Prancūzijos revoliucijos laikų? Tiesa labai paprasta. Karaliai, dvaro didžiūnai tais laikais buvo tarsi mūsų laikų Holivudo ar pop žvaigždės. Tai buvo laikas, kada į žmonių sąmonę įsirėžė teiginys: „Šampanas – pats prašmatniausias gėrimas“.

Labai išpopuliarėjo Napoleono dėka
Tikriausiai pačiu geriausiu laiku sužibo nauja šampano istorijos žvaigždė – korsikietis vardu Napoleonas. Naujosios imperijos laikais suklestėjo pramonė, tad nauji tvirto stiklo buteliai labai pagelbėjo gaminant šampaną. Nebebuvo senosios aristokratijos, tad visi, kas turėjo pinigų, galėjo pirkti šį putojantį gėrimą.

Tai buvo laikas, kai šampano populiarumas ar bent jo atgarsiai pasiekė Lietuvą. Beveik užtikrintai galime sakyti, kad Napoleono kariuomenei puolant Rusiją, Lietuvoje pirmą kartą gausiau pradėjo poškėti ir kilti į dangų šampano kamščiai. Tiesa tai buvo niekis, palyginti su tuo, kas dėjosi Rusijos kariuomenei užėmus Prancūziją. Reimso mieste įsikūrusių vyndarių rūsiai buvo nusiaubti husarų. Jie butelių kaklelius nukirsdavo kardu, tuo šiurpindami prancūzus. Tiesa, dabar pačiuose geriausiuose restoranuose patys prancūzai nevengia taip pasirodyti. Kai šampaną gaminančiai našlei Kliko buvo pranešta, kad nusiaubti jos rūsiai, ji atsakė: „Mokės visa Rusija“. Ji buvo teisi, bet žodžių išsipildymo teko laukti keletą metų.

Labai pamėgo rusai
Kol Prancūzijoje buvo okupacinė Rusijos kariuomenė, kiekvieną rytą keli tūkstančiai karininkų pradėdavo pusryčiaudami austrėmis ir šampanu. Tiesa, ne visada prisimindavo sumokėti, o juk mūsų laikų pinigais sąskaita būdavo ne mažesnė kaip 600 litų. Per kelerius metus už panašius pasilinksminimus susidarė 800 milijonų šių laikų litų skola. Ją padengusį kariuomenės vadą nuo bankroto išgelbėjo tik imperatorius Aleksandras. Taip išsipildė šampano gamintojos pranašystė.

Tūkstančiams šampano mėgėjų parvykus namo, juos sekė mėgiamo gėrimo siuntos. Visoje Rusijos imperijoje, kartu ir Lietuvoje, nesunku buvo įsigyti šampano. Jis kainavo 30 rublių už butelį. Būtent tuomet šampanas tapo populiarus tarp turtingųjų.

Saldus šampanas
Iki pat 1850 metų absoliučiai visi šampanai būdavo saldūs, nes tik tokie gėrimai išlikdavo nesugedę. Būtent tuose laikuose slypi vieno keisto įpročio šaknys. Specialiu imperatoriaus Aleksandro II užsakymu buvo pagamintas ypač saldus šampanas – Louis Roederer Cristal. Jis puikiai derėjo su santūriai saldžiais užkandžiais. To negalėjai pasakyti apie kitus, ne tokius saldžius, praeities ir dabarties epochų gėrimus. Nutolę nuo imperatoriaus žmonės aklai mėgdžiojo savo stabo elgesį, tam naudodami netinkamus gėrimo ir maisto derinio komponentus. Sąmonėn įsirėžęs derinys toks gajus, kad kai tik ateina šventė, buvusios Rusijos imperijos šalių gyventojų dauguma valgydami tortą čiumpa putojančio gėrimo taurę. Po kiek laiko puotaujantieji pradeda bjaurėtis išryškėjusiomis gėrimo rūgštimis, bet tai iki kito vakarėlio pamiršta. Deja, taip populiaru elgtis ir Lietuvoje, kur putojančio vyno taurė yra ne pasilinksminimo pradžios, o pabaigos ženklas.

Savinasi populiarų vardą
Tikro šampano populiarumas nedavė ramybės pinigų geidžiantiems apsukruoliams. Jie pasičiupę „šampano“ vardą puolė jį klijuoti ant bet kokio burbuliuojančio gėrimo. Jei Abrau-Diurso ar Krikovo rūsių gėrimai būdavo panašūs į savo pradininką, tai jau pusamžį pramoniniu būdu gaminami putokšliai į šampaną nepanašūs nei žaliava, nei gamybos būdu. Tai nereiškia, kad jie neturi teisės egzistuoti. Tiesiog jiems nereikia turėti piktžolių būdo – gyventi naudojantis ne savo vieta po saule. Dar daug naujamečių saliutų praeis, kol jie užims tikrai garbingą vietą ant stalo.

Aštuoni smagūs faktai apie putojančius vynus

I Šampanas nėra pats pirmas putojantis vynas. Pirmą kartą putojantį vyną Langedoko krašto Hilero vienuolyne pagamino benediktinų vienuoliai dar 1531 metais.

II Prancūzijos įstatymai nuo 1735 metų reikalauja šampano kamštį pritvirtinti prie butelio virvute. Dabar tai daroma plona viela.

III Tik 1818 metais buvo sugalvotas būdas, kaip iš šampano butelio pašalinti nuosėdas.

IV Pirmą sausą šampaną 1865 metais pagamino Bollingerio vyndariai, o briutą – Pomeranijos vyndariai tik 1874 metais.

V Iki Pirmojo pasaulinio karo daugiausiai šampano suvartodavo Rusijos imperijos gyventojai, bet pagal vartojimą vienam žmogui juos lenkė čiliečiai.

VI Pirmoji byla dėl neteisėto šampano vardo savinimosi buvo laimėta 1889 metais prieš Luaros slėnio vyndarius.

VII Šampano kokybe iki šiol besirūpinantis komitetas buvo įkurtas vokiečių iniciatyva, Antrojo pasaulinio karo metais.

VIII Žymus rūbų dizaineris Yves Saint Lorain 1993 metais pralaimėjo bylą dėl neteisėto šampano pavadinimo naudojimo kvepalų pavadinimui. Kvepalai kitu pavadinimu buvo gaminami ir toliau, o senuoju vardu pavadintieji išpirkti žaibišku greičiu.

Gintautas Jašinskas