Šri Lanka – perlas Indijos ausyje (svetur)

Šri Lanka – tai nedidelė ašaros formos tropinė sala, kuri yra piečiausioje Indijos subkontinento dalyje, todėl romantiškai pravardžiuojama „perlu Indijos ausyje“. Pirmieji kinų keliautojai ją vadino „žeme, kurioje nėra sielvarto“. Nenuostabu, kad ši sala turėjo daug įvairių vardų, mat jos istorija siekia 483 metus prieš mūsų erą.

Nežiūrint į tai, kad sala mažytė, Šri Lanka gali didžiuotis nepaprasta maisto ir gaminimo būdų įvairove. Sala turi gausų patiekalų palikimą. Šri Lankoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, tipiškiausi valgiai gaminami kaimuose, tačiau gauti tikslius receptus beveik neįmanoma, nes salos gyventojai negamina „pagal knygą“. Žiupsnelis to, saujelė ano – taip gamina daugelis šios salos moterų, todėl nerasite dviejų visiškai vienodų patiekalų.

Yra ir tokių valgių, kuriuose galima įžvelgti kitų šalių virtuvių bruožų. Tačiau po šimto, o gal ir daugiau metų darosi nebesvarbu, kad šiuos gaminimo būdus atsivežė užsieniečiai, kurie čia atkeliavo ir pasiliko kaip amatininkai, ar kaip užkariautojai – indai, arabai, portugalai, olandai ar anglai. Kulinarinės tradicijos, kurias jie atsivežė, įsimaišė į vietinę virtuvę, tačiau išlaikė originalią kilmę. Tokie patiekalai nelaikomi būdingais šaliai, tačiau prigijo ir yra mėgstami.

Malajiečiai ir musulmonai į Šri Lanką atsivežė savų prieskonių (korma, pilau, biriani), kurie saloje greitai prigijo. Šešioliktajame ar septynioliktajame amžiuje, Šri lanką valdant portugalams, kiekvieno recepto gale atsirado žodis „temper“, kuris kildinamas iš portugališkojo „temperado“, kuris reiškia, kad jau paruoštą patiekalą reikia dar pakepinti. Vėliau į šią prieskoniais turtingą šalį atkeliavo olandai, kurie atsivežė kiaušinių ir sviesto, tačiau jų receptai saloje pasikeitė, o pagal juos pagaminti patiekalai tapo aromatingesni ir aštresnio skonio, mat prie olandiškų kepinių puikiai tiko kardamonas ir cinamonas.

Ryžiai yra pagrindinis Šri Lankos gyventojų maistas. Jeigu jūsų Šri Lankoje paklaustų, ar jūs valgėte, literatūrinis klausimo vertimas būtų toks: „ar jūs valgėte ryžių?“. Vidurdienį visi valgo ryžius su kariu. Tokiu metu ant stalo patiekiami ryžiai, žuvis, mėsa, sriuba. Salos gyventojai visą šį maistą iš karto susideda į savo lėkštę: ryžių viduryje padaroma duobutė, į ją dedama sriuba, o aplink ryžius – mėsa ar žuvis. Pagal Šri Lankos tradicijas, geriausia valgyti rankomis, tačiau dabar dažnai naudojamasi ir šaukštais bei šakutėmis. Vietiniai gyventojai tik rankomis valgo per ypatingas šventes, pavyzdžiui, Naujuosius metus.

Desertų šioje šalyje beveik nėra, po sočių pietų dažniausiai patiekiami įvairūs vaisiai. Išskirtinio dėmesio verti saloje augantys įvairių rūšių mangai, papajos tokios saldžios, lyg pamirkytos meduje, bananų dar daugiau rūšių nei mangų, o avokadai patiekiami su kremu ir cukrumi.

Tradiciniai patiekalai dažniausiai gaminami akmeniniuose arba plytiniuose židiniuose. Kiekviena šios šalies moteris keliasi ir gamina pusryčius saulei tekant, o vėliau ant didelio akmens kitu akmeniu trina prieskonius. Tai įprastas prieskonių ruošimo būdas Azijoje, Vakaruose tokius darbus atlieka elektriniai prietaisai.

Maisto gaminimui Šri Lankos moterys dažnai naudoja molinius indus, nes molis išlaiko gaminamo patiekalo aromatą. Daugeliui šalies patiekalų gaminti galite naudoti įprastas keptuves ar puodus, tačiau yra keli patiekalai, kuriems gaminti metaliniai indai netiks, nes juose maistas gali pervirti ar perkepti.

Pagal užsienio spaudą parengė Laura Kubilienė
Meniu.lt informacija
Interneto archyvo nuotrauka
Daugiau apie pasaulio virtuves: http://virtuves.meniu.lt