Svetingumas ir šeimos saitai
Irane apsilankę keliautojai vieningai šią šalį vadina svetingiausia, kokioje tik yra tekę būti. Gana įprastas scenarijus, kai atvykusį į Iraną keliautoją tuoj pakalbina vietinis gyventojas, kuris pasiteirauja, ar viskas gerai, ar nereikia jokios pagalbos. Jis ima klausinėti, kodėl savo kelionės tikslu pasirinktas Iranas, ką keliautojas girdėjęs prieš atvykstant ir ką apie šalį mano dabar. Netrukus jis užsimena, kad gyvena visai šalia ir norėtų svečią pakviesti pietų. Mums, europiečiams, tai kiek neįprasta – juk nedažnai užkalbiname visiškai nepažįstamą žmogų, o juolab pasikviečiame jį į namus. Tačiau iraniečiams tai tikra garbė, mat užseniečiai – svečiai jų šalyje, o svečiai atneša laimę į namus. Priėmę pasiūlymą, netruksite atsidurti erdviame name, į kurį sugužės ne tik visa čia gyvenanti šeima, bet ir tetos, dėdės, pusbroliai, pusseserės ir kiti tolimi giminaičiai. Šioje šalyje įprasta visai šeimai gyventi netoliese, kad galėtų vieni kitiems skirti laiko ir padėti.
Tad nieko nuostabaus, kad iraniečių šeimose pietūs ar vakarienė veikiau primena nedidelį banketą – prie vaišių stalo dažnai susėda per 20 žmonių. Retuose namuose atrasite baldus – kam jie reikalingi, jei valgoma, ilsimasi ir miegama ant žemės. Taip visi tampa lygūs. Padengti stalą užtrunka vos kelias minutes – persiško kilimo viduryje tiesiog patiesiama staltiesė. Ant „stalo“ dažniausiai garuoja dienos patiekalas ir šafranu gardinti auksiniai ryžiai. Iraniečiai maistą verda ilgai ir nuosekliai. Vakariečiams įprasta dažnai vos apkepinti mėsą, kad ši būtų sultinga, tačiau pasiūlius tokio patiekalo iraniečiui, nenustebkite, jei bus mandagiai atsisakyta. Manoma, kad mėsą būtina troškinti ilgai ne tik todėl, kad ji sugertų visų puode verdančių ingredientų skonį, bet ir todėl, kad trumpai virtą mėsą labai sunku virškinti. Nieko nuostabaus, kad ir ryžiams paruošti Irane skiriama daug laiko ir dėmesio. Ryžiai naudojami tik ilgagrūdžiai, populiariausia rūšis – basmati. Jie gaminami dviem etapais – pirmiausia jie kiek apverdami puode, o vėliau ilgą laiką kaitinami ant lėtos ugnies. Kaitinimo metu ryžių maišyti šiukštu nevalia, tad kaipgi jų neprisvilinti? Išradingieji persai ne tik surado būdą, kaip tai padaryti, bet ir pavertė tikra stalo puošmena. Tadeeg – tai ryžių keptuvės dugne sudėtos riekelėmis pjaustytos bulvės. Kaitinimo metu apskrunda būtent bulvės, o ryžiai lieka kvapnūs ir birūs. Apskrudusių, net kiek apsvilusių bulvių niekas neišmeta, priešingai – jei ryžiai maišomi su šafranu, apskrudusios bulvės, įdėtos į atskirą lėkštutę, atsiduria stalo centre. O jei šeimininkė nutarė šafranu ryžius pagardinti dar gaminimo metu, bulvių ir ryžių puodas tiesiog apverčiamas ir patiekiamas lyg koks tortas. Tačiau vien ryžių, kaip garnyro, neužtenka – patiekiama šviežia duona bei žalumynai Sabzi khordan. Sabzi iranietiškai reiškia prieskonines žoleles, tad tarp žalumynų puikuojasi mėtos, kelių rūšių bazilikai, petražolės ir kalendra.
Nei vienas iraniečių patiekalas neapsieina be ištikimo kompanjono – jogurtinio gėrimo Doogh. Tai gėrimas, giminingas Centrinėje Azijoje populiariam Ayran arba Indijoje mėgstamam Lassi. Jo pagrindas – jogurtas, maišytas su vandeniu ir mėtų lapeliais. Kai kuriuose regionuose Doogh pagardinamas smulkintais agurkais arba bazilikais. Po valgio būtina išgerti arbatos bei pasmaližiauti arbūzo, persikų ar šviežių datulių. Visa pietų ceremonija – ilgas procesas, kartais trunkantis ir kelias valandas, tad neretas iranietis, jei tik turi laisvą valandėlę, prigula popietės miego. O štai vakarienės Irane itin vėlyvos – dažna šeima kartu susėda tik po visų darbų, 21-22 val. Vakarienės meniu primena pietus – vaišių stalas gausus, vėliau patiekiamas desertas ir bent keli puodeliai stiprios arbatos.
Arbatos ritualas
Arbata – neatsiejama iraniečių kultūros dalis, ją iraniečiai mėgsta itin stiprią ir būtinai pasaldintą cukrumi. Kiekvienam vietiniam ir svečiui svarbu žinoti arbatos ritualą: ji patiekiama nedideliuose stikliniuose puodeliuose, o stalo viduryje padedamas dubenėlis su cukraus gabalėliais. Kiekvienas ritualo dalyvis, atidžiai apžiūrėjęs cukraus gabalėlius, išsirenka vieną ir jį sukanda tarp priekinių dantų, tuomet po truputį siurbčioja arbatą, kol cukrus visai ištirpsta. Arbatos puodeliai iraniečių namuose barška nuolat, gal todėl ir ugnis po specialiu arbatiniu rusena visą dieną. Nors pietvakariuose esanti Turkija ir buvo supažindinusi Iraną su tiršta, stipria turkiška kava, tačiau stiprėjant kaimyninių arabų šalių įtakai, šio gėrimo mėgėjų gretos po truputėlį vis retėjo. Dabar iraniečio paprašę kavos puodelio galite tikėtis būti pavaišintu tirpiu kavos gėrimu „Nescafe“.
Alkoholis
Viena, ko nerasite iraniečių prekybviečių lentynose – tai alkoholis. Korane (musulmonų šventojoje knygoje) yra minima, kad alkoholis – lyg blogio eliksyras, priverčiantis žmogų nusidėti. Nenuostabu, kad Irano valdžia, teigianti, jog labai atsidavusių musulmonų šalyje yra apie 99 proc., alkoholį griežtai draudžia – juo negalima prekiauti bei įsivežti į šalį. Tačiau teigti, kad Irane alkoholio paskanauti neįmanoma, būtų klaidinga. Valdžios statistiniai duomenys negali būti toliau nuo tikrovės – itin religingi Irane tik apie 50 proc. gyventojų. Nieko nuostabaus, kad išradingieji iraniečiai surado daugybę būdų, kaip paragauti uždraustojo vaisiaus. Karštas klimatas lėmė, kad Irane sirpsta patys saldžiausi vaisiai, o juose esantis cukrus puikiai tinka gaminti alkoholiui. Stiprieji gėrimai gaminami iš datulių, figų bei obuolių, o štai vynas pats geriausias tik iš Shiraz regione auginamų vynuogių. Sakoma, kad net ir garsusis Irano poetas Hafez geriausius savo kūrinius parašė lengvai apsvaigęs nuo šio vyno. Gausu ir nelegaliai įvežtų gėrimų – nors kaimyninis Irakas irgi yra islamiška valstybė, ten alkoholis nedraudžiamas, tad neretai alkoholis atkeliauja būtent iš šios, vakaruose esančios valstybės. Sumanūs verslininkai net ėmė perpilinėti alkoholinius gėrimus į specialius plastikinius maišus, kad juos būtų patogiau transportuoti ir paprasčiau paslėpti, vežant per sieną.
Karštis ir šaltis
Persai, kaip ir dauguma kitų senovės civilizacijų, tikėjo harmonijos galia. Iraniečiai netgi teigia, kad kiniečiai būtent iš jų pasiskolino idėją apie visapusišką jėgų harmoniją Ing ir Jang. Nuo seniausiųjų laikų Persijos žmonės tikėjo, kad maistas yra kuras kūnui, mechanizmui su daugybe variklių ir varikliukų. Jie skirstydavo maistą į karštą ir šaltą. Tačiau šie epitetai visai neturi nieko bendro su maisto temperatūra – svarbu, kaip maistas veikia organizmą, jo veiklą ir bendrą žmogaus savijautą. Akylieji persai jau prieš tūkstančius metų pastebėjo, kad kai kurie maisto produktai priverčia mus sulėtėti bei padaro šiek tiek mieguistus, o kiti atvirkščiai – išjudina visą organizmą ir mes jaučiamės žvalūs ir energingi. Taip yra todėl, kad karšti maisto produktai, tokie kaip čili pipirai, ciberžolė, mėta, riešutai, pagreitina metabolizmą bei suteikia žymiai daugiau jėgų, nei jų reikia juos virškinant ir pasisavinat. O štai šalti maisto produktai, tokie kaip ryžiai, alkoholis, agurkai, cukrus, priverčia mus apsnūsti, nes organizmas turi žymiai labiau darbuotis, kad juos paverstų naudingosiomis medžiagomis. Iraniečiai tiki, kad kelias į gerą savijautą – tai balansas tarp šių dviejų priešpriešų, o maistas yra puikus būdas tam balansui palaikyti. Jei gyvenimo tarpsnis kupinas įtampos, valgomi šaltais vadinami produktai, o jei norima įgauti daugiau jėgų, ant stalo ima puikuotis daugiau karštais vadinamų produktų. Ruošiant kasdienius patiekalus tikima, kad dviejų jėgų balansas ant stalo tiesiog būtinas – „šalti“ ryžiai gardinami „karštu“ šafranu, į jogurtą įmaišoma smulkintų mėtos lapelių, o cukringi desertai šlakstomi rožių vandeniu.
Valgiaraštis>>
Vynų korta>>
Pobūvių meniu>>
Parengė: Živilė Nečejauskaitė
Daugiau skaitykite: http://www.restoranuverslas.lt
