Tuo tarpu japonai stengiasi ne kurti naujus skonius, bet, minimaliai apdirbant produktus ir naudojant nedaug prieskonių, išlaikyti natūralius.
Tekančios saulės šalies virtuvės formavimąsi lėmė daugybė veiksnių: geografinė padėtis, klimatas, kaimyninės valstybės, religija bei keliautojai iš Europos. Japoniją supantis vandenynas ant stalo pateikė gausybę jūrų gėrybių, kurios yra didžioji japonų maisto dalis, o palankus klimatas sudarė palankias sąlygas ryžių auginimui. Kinija japonams pasiūlė sojų padažą, arbatą ir medines lazdeles valgymui, iš Korėjos atkeliavo Budizmas, draudęs vartoti mėsą, o jūromis keliavę portugalai atplukdė prieskonius, baltą duoną, karamelinius saldainius, džiovinto maisto technologijas.
Pagrindiniai tradicinio japonų maisto – suši komponentai yra jūrų gėrybės, suši ryžiai, džiovinti jūrų dumbliai ir daržovės. Šio maisto istorija siekia priešistorinius laikus, tačiau bėgant laikui ir gaminimo technologija patobulėjo, ir sušio sudėtis pakito.
Tiesa, nors šiandien sušis yra reprezentacinis japonų maistas, tačiau atsirado jis ne Japonijoje. Pirmą kartą suši paminėtas Kinijos žodyne maždaug antrame amžiuje po Kristaus. Taigi sušis buvo pagamintas Kinijoje. Ir nors tiksli pagaminimo data nėra aiški, manoma, kad Japonijoje sušis atsirado VII amžiuje po Kristaus.
Įdomu tai, kad iš pradžių ryžiai buvo naudojami tik žuvies fermentacijai ir tik laikui bėgant buvo pradėta valgyti žuvis su taip vadinamais suši ryžiais, kurie yra trumpagrūdžiai ir truputėlį saldesni už įprastus.
Japonija yra apsupta jūrų ir pakankamai kalnuota, taigi žalios žuvies ir ryžių patiekalai, kurie atrodo tokie egzotiški užsieniečiams, yra visiškai įprasti Japonijoje. Iki maždaug 1960 m. sušiai buvo valgomi stovint, bet po truputį šita tradicija maitinimo įstaigose išnyko. Nors atsirado kavinių, kur sušis pateikiamas kaip greitasis maistas, visose japoniško maisto kavinėse valgoma sėdint.
Jeigu lankysitės Tekančios saulės šalyje, atsiminkite, kad japonai valgo tris kartus per dieną. Pagrindiniai dienos patiekalai yra ryžiai, sriuba ir žalioji arbata, jie vartojami kasdien. Taip maitinantis, turbūt, būtų galima įminti japonų ilgaamžiškumo paslaptį.
Parengė Laura Kubilienė
Osaka.lt nuotraukos