Apolono persekiojama Dafnė meldė kitų dievų pagalbos ir buvo išgirsta: dievai pasiūlė jai glaustis prie savojo medžio lauro (graikiškai „dafna“ reiškia laurą), kuris ją ir išgelbėjo. Nuo to laiko lauras laikomas šventu, nuo pikto saugančiu augalu. 0 XVII amžiuje botanikas Parkonsonas netgi rašė, kad lauro medelį turi auginti kiekviena šeima savo name (vazonėlyje) ar sode, nes jis teikia džiaugsmą ir naudą iki pat gyvenimo pabaigos.
Lauro tėvynė - Mažoji Azija. Čia jis jau buvo žinomas gerokai prieš Kristų. Šis kilniu vadinamas augalas labai greitai išplito visose Viduržemio jūros pakrančių valstybėse. Sutinkant imperatorius ar tautos didvyrius Senovės Romoje buvo pinami laurų vainikai, o ir mūsų dienomis Grand Prix nugalėtojai ir Anglijos poetai apdovanojami laurų vainikais, visai tokiais pat, kokie buvo pinami ir graikų bei romėnų laikais. Pats žodis „laureatas“ reiškia apvainikuotąjį. Tiesa, ne visiems nugalėtojams šiandien tenka garbė pasipuošti tikrais laurų vainikais, tačiau jo simbolis išliko - lauro šakelė visada puošia vieną medalio pusę.
Lauras - tai visžalis, išlakus, iki 15-20 m išaugantis medelis ar lengvai formuojamas 2-5 m krūmas, tamsiai žaliais odiškais lapais, gelsvai žalsvais žiedais bei tamsiai mėlynais ar net violetiniais smulkiais vaisiais. Jų viduje slepiasi vienintelė nestambi sėklutė. Lauro medeliai ar krūmai yra labai išvaizdūs, todėl neretai naudojami gyvatvorėms, ypač jas sodinant pavėsingose vietose; juos galima lengvai formuoti, nes iš miegančių pumpurų greitai užauga nauji vešlūs ūgliai. Gausiai lapuotos lauro šakelės genėjamos prieskoniams. Jiems atrenkami tik vienmečiai, tačiau visiškai išsivystę lauro lapai.
Beveik visose lauro augalo dalyse yra eterinių aliejų. Daugiausiai jų susikaupia jaunuose, visiškai išsivysčiusiuose lapuose. Susmulkinti ir įdėti į patiekalus, lauro lapai suteikia jiems malonų skonį ir aromatą. Ypač aromatingi ir kvapnūs yra vos padžiovinti lauro lapai. Todėl į patiekalus jų reikia dėti saikingai, labai atsargiai. Daugiausia parduodama sveikų sudžiovintų lauro lapų, tačiau jų būna ir maltų, trintų ar paruostų mišiniuose su kitais prieskoniais. Smulkinti jie greičiau praranda aromatą.
Lauro lapai tradiciškai naudojami visame pasaulyje, jais gardinami jūrų produktų valgiai, ryžiai, mėsa, netgi paukštiena ir daržovės. Laurų lapų dedama verdant sriubas ar marinatus, jais marinuojama žuvis, mėsa, daržovės. Daug jų sunaudojama konservuojant mėsą, daržoves, grybus. Lauro lapai suteikia labai savotišką prieskonį raugintiems kopūstams ar sūdytiems grybams. Tai nepakeičiamas garnyrų ir sultinių prieskonis. Be to, jais galima gardinti daugumą padažų. Lauro lapais (dedama labai saikingai) gardinami netgi kai kurie saldūs patiekalai - plikyti ir virti kremai. Pateikiant patiekalą, jame lauro lapų (jei tik jie skirti ne papuošimui) neturėtų likti - kieti ir turintys kartoką prieskonį jie gali ryškiai pakeisti viso gaminio skonį.
Lauras dažnai vartojamas ir medicinoje. Jame esančiomis veikliosiomis medžiagomis galima sustabdyti kraujavimą. Žinoma, kad laurai sukaupia medžiagų, kurios stabdo tuberkuliozės lazdelių vystymąsi. Lauras, kaip ir dauguma prieskonių, pasižymi apetitą gerinančiomis bei skysčius iš organizmo šalinančiomis savybėmis. Jo aliejus, kuris išgaunamas iš vaisių ir lapų, naudojamas kaip išorinė gydanti priemonė nuo odos išbėrimų. Įtrintas į gilesnius odos sluoksnius jis sugeba malšini varginančius raumenų ar sausgyslių pertempimo sukeltus skausmus. Lauro aliejus naudojamas parfumerijos pramonėje aromatizuojant muilą.
http://svencioniu.krastas.w3.lt informacija
