Nedaug dar Lietuvoje žmonių, žinančių, kas yra artišokas. Dar mažiau – ragavusiųjų jo. Net ir pamatę jį, nerizikuoja pirkti, nes nežino, ką su juo daryti. Fridrichas Valteris, garsus virėjas, sako, kad ir Vokietijoje daug kas nepažįsta artišoko. Užtat Pietų Europoje jis labai populiarus. Ypač Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Ten šio augalo tėvynė, ten labai senos jo vartojimo maistui tradicijos. Ten jį mėgsta visi. Italijoje kasmet užauginama apie pusę milijono tonų artišokų. Tik dešimt tūkstančių tonų eksportuojama, daugiausia į Prancūziją ir Vokietiją. Daugiau eksportuoti nėra kaip, nes visa kita suvalgo patys italai.
Artišokas užauga nuo 60 cm iki 150 cm aukščio. Kaip visi augalai, jis žydi, todėl sukrauna daug pumpurų. Pumpuras – graižas – didelis, iki 9 cm skersmens. Žiedas iš tolo traukia akį mėlynai violetine spalva. Augalas daugiametis, bet nė vienais metais jam nepavyksta pražysti. Vardan pilvo malonumo žmonės atsisako žiedų grožio. Žiedų nevalgysi, o pumpuras skanus. Užaugę ar visai jauni pumpurai su pasigardžiavimu suvalgomi. Valgoma nedidelė pumpuro dalis – tik mėsingas pagrindas arba žiedsostis ir mėsinga skraistlapio, arba žvyno, apačia. Koto vidurys valgomas, jeigu nulupsite žievelę. Pumpuro vidurys nevalgomas. Tad iš stambaus pumpuro maistui suvartojama visai nedidelė dalis, o tiek daug išmetama.Nuo senovės šiam augalui priskiriamos afrodiziako savybės. Manoma, kad ir vyrams, ir moterims jis vienodai stiprina geismą. Ta nuomonė ypač vyravo pertekusiame malonumų Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvare. Mėgaujantis valgiu į dar didesnį malonumą – toks buvo tikslas. Kadangi vien artišoku sotus nebūsi, dvaro virėjai kūrė įvairius patiekalus iš jo.
Kas gaminama iš artišoko?
Tradicinis artišoko patiekalas yra pats pumpuras arba galvutė – jo valgomos dalys. Taip pat populiaru yra įdaryti pumpurą įvairiais įdarais. Tai daroma tik dviem būdais: įdaromas mėsingas pumpuro pagrindas arba visas pumpuras, išpjovus vidurį. Kiti patiekalai yra netradiciniai – virėjų kuriami artišoko deriniai su kitomis daržovėmis. Artišokas gaminamas šaltam arba karštam užkandžiui. Pagrindiniam patiekalui jis yra per lengvas. Be to, sunkesnės ir aštresnės sudedamosios dalys jį užgožtų. Tačiau su tinkamais padažais ir įdarais jis yra fantastiškai skanus.
Kaip valgyti artišoką?
Tai didžiausias keblumas nežinantiesiems. Nesunku ir apsijuokti bandant supjaustyti artišoką lėkštutėje. Mat, jo žvynai sausi ir kieti, kaip eglės kankorėžio skujos, su plaušais. O gudrybė visai paprasta – reikia lupti žvynus vieną po kito. Baltą mėsingą atlupto artišoko dugną pamirkyti į padažą, majonezą ar užpilą ir, paėmus dantimis, išbraukti minkštimą, o žvyną išmesti. Toks laupymas ir braukymas užima nemažai laiko, štai kodėl artišoko valgymas yra ne kasdienis, o proginis malonumas. Kai pasieksite vidurinius žvynus raudonais galais, nutraukę išmeskite, išgremžkite ir išmeskite pūkuotą vidurį, o tada liks didžiausias mėsingas gabalas – pagrindas. Žinoma, ne toks jau didelis. Štai taip valgomas užaugęs artišokas. Bet jaunas mažiau apkarpius valgomas visas. Perpjautas į dvi ar keturias dalis apverdamas 10-15 min. Galima ištepti alyvų aliejumi ir apkepti ant anglių.
Parengta remiantis įvairiais spausdintiniais ir interneto šaltiniais
