Mums, lietuviams, įprasta pietums suvalgyti mėsos kepsnį su bulvėmis, vakare pasimėgauti šilta sriuba. Tačiau kasmet daugėja žmonių ne tik atsisakančių mėsos, kitų gyvulinių produktų, bet ir viso apdoroto maisto. Tokia mityba yra vadinama žaliavalgyste. Galvojant apie šalis, kuriose didžiąją metų dalį šviečia saulė ir auga įvairios uogos, vaisiai, tokia mitybą atrodo visai patraukli. Tačiau kaip Lietuvoje? Ar įmanoma būti žaliavalgiu, kuomet dienos niūrios ir šaltos, o pagrinde visi vaisiai ir daržovės importuoti iš svečių šalių?
Dauguma atvejų, į žaliavalgystę dėmesį atkreipia žmonės, susidūrę su įvairiomis ligomis, kuomet nori išvalyti organizmą ir padėti jam save išgydyti. Internete daugybė video, straipsnių apie šią mitybą, galima įsigyti įvairių prietaisų, padedančių įdomiau paruošti žalią maistą, rasti receptų, kalbėtis su bendraminčiais. Lietuvoje taip pat atsidariusios keletas kavinių, kuriose žaliavalgiai laukiami. Tačiau vienas dalykas yra kartais pasimėgauti tokiu maistu, o kitas, maitintis vien juo. Jei vegetarai ir veganai susiduria su problemomis, tokiomis kaip, baltymų, geležies, B12, kalcio ar net suvartojamų kalorijų trūkumas, sunkumai valgant mieste ar svečiuose, tai žaliavalgiams dar sunkiau.
Nauda:
Žmonės, kurie nevalgo apdirbto maisto, išvengia konservantų, pridėtinio cukraus. Tai be abejonės yra puikus dalykas, kadangi visi šie priedai mums kenkia. Taip pat, tokia mityba turi daug maistinių skaidulų, kas padeda užtikrinti žarnyno veikla ir sumažina vėžio riziką. Dažnai pagerėja odos būklė ir numetami nereikalingi kilogramai, padeda išvengti diabeto ir širdies ligų.
Sunkumai ir pavojai:
Lietuvos klimatas nėra draugiškas žaliavalgiams. Neturime didelio pasirinkimo daržovių, vaisių ar uogų. Tai ką turime, auga rudenį ir vasarą. Žinoma, parduotuvėse galima rasti ir egzotinių vaisių, tačiau reikia nepamiršti, kad jiems transportuoti ir išlaikyti šviežią išvaizdą padeda įvairūs chemikalai, taigi, didelį kiekiai yra žalingi. Negana to, reikia turėti daug fantazijos ir žinių, kad susiplanuoti kiekvienos dienos mitybą. Prie šios mitybos reikia pereiti palengva, vis atsisakant skirtingų produktų, leidžiant organizmui prisitaikyti. Patariama perėjimui skirti 1-3metus. Tiesa, dauguma mitybos specialistų teigia, kad laikytis tokios mitybos visą gyvenimą ar ilgą laiką beveik neįmanoma, kadangi ji labai ribota, todėl sunki ne tik skonio receptoriams, savijautai, bet ir laiko atžvilgiu.
Todėl vėsaus klimato šalyse nemažai žmonių laikosi principo, jog žalias maistas turi sudaryti 80proc., o apdorotas tik 20proc. Tiesa, net ir tokiomis sąlygomis nereiškia, jog galima valgyti picas ar sausainius, reikia rinktis produktus ir patiekalus, naudingus organizmui. Kiti, nutaria, jog vienas patiekalas per dieną turi būti žaliavalgiškas. Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori maitintis sveikiau ar padailinti kūno linijas. Smaližiai turėtų dėmesį atkeipti į žaliavalgiškus desertus. Tortai ir saldainiai, kurių sudėtyje vien natūralus produktai ir jokio pridėtinio cukraus, ne tik suteikia sotumo jausmą, bet ir yra naudingi kūnui, bei mažiau kenksmingi figūrai.
***
Taigi, nors ir yra žmonių, kurie žaliavalgyste užsiima ne vienerius metus, tačiau yra ir daug tokių, kurie išbandę ją, galiausiai pasirenka aukso viduriuką. Nereikia bijoti išbandyti naujus patiekalus ir įtraukti žaliavalgiškus receptus į savo kasdienybę, tai tikrai turės teigiamą poveikį jūsų sveikatai. Tačiau ,jei norite būti 100proc., žaliavalgiu, tam reiks skirti daug laiko ir energijos, bei įdėmiai stebėti savo sveikatą.
Radvilė Mikalčiūtė @Meniu.lt
