Ar kada susimąstėte, kodėl sakoma „gyvybės šaltinis“, o ne , pavyzdžiui, „gyvybės kalnas“? Todėl kad būtent vanduo siejamas su gyvenimu. Nuo seniausių laikų net pasakų personažai keliauja didžiausius atstumus ir įveikia sunkiausias kliūtis, kad pasemtų gurkšnį vandens. Vienoje pasakoje talentingas vagis gurkšnį iš gyvybės šaltinio net ne sau nurijo, o nešė burnoje moteriai, kovojančiai dėl savo vaiko gyvybės.
O mes kasryt atsukame vandens čiaupą ir išnaudojam galybę vandens. Retai net susimąstome, koks svarbus jis yra mūsų gyvenime. Pamėginsime ištaisyti šią klaidą primindami, kad reikia rūpintis vandeniu, nes taip rūpinamės savimi.
Gyvybiška būtinybė
Vanduo sudaro du trečdalius visos žmogaus kūno masės : kraujyje yra 82 procentai vandens, plaučiuose 90 procentų, smegenis sudaro net 95 procentai vandens. Vanduo sutepa mūsų vidaus organus, dalyvauja reguliuojant kūno temperatūrą, valo organizmą ir užtikrina gerą metabolizmą. Be vandens žmogus mirtų per kelias dienas. Priklausomai nuo kūno masės, geografinės zonos ir aktyvumo kasdien reikia suvartoti nuo 1,5 iki 3 litrų vandens.
Pasaulinės sveikatos organizacijos (WHO) duomenimis, maždaug dešimtadalio visų pasaulio ligų būtų galima išvengti, jei kiekvienas planetos gyventojas turėtų galimybę vartoti pakankamą kiekį švaraus vandens. Deja, tik 1 % viso pasaulio vandens yra iškart tinkamas gėrimui. Dėl to daugybė žmonių visame pasaulyje kenčia nuo vandens trūkumo. Pakankami geriamojo vandens resursai (ką būtų galima laikyti viena iš pamatinių žmogaus teisių ar sąlyga gyvybei apskritai) yra prieinami išimtinai vien išsivysčiusių šalių gyventojams. Ironiška, bet lūšnynų gyventojas Filipinuose už geriamąjį vandenį moka kelis kartus brangiau nei pasiturintis londonietis...
Suvartojimo kiekiai taip pat skiriasi. Beveik du milijardai žmonių visame pasaulyje vandens prieigą turi toliau nei už kilometro nuo savo gyvenamosios vietos – per dieną jie suvartoja tik apie 20 litrų vandens. O išsivysčiusių šalių gyventojai apie 50 litrų išnaudoja vien nuleisdami vandenį tualete...
Lietuva, lyginant su daugeliu pasaulio šalių, yra tikras vandens rojus. Turėdami daug ir geros kokybės vandens net nesusimąstome, kad kai kuriuose pasaulio regionuose vanduo yra tapęs pagrindiniu politinio saugumo objektu.
Geriamasis vanduo
Europos Sąjungos teisės ak tuose ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatyme žmogui gerti tinkamas vanduo apibrėžiamas kaip „bet koks gamtinis ar paruoštas vanduo, skirtas gerti, virti, ruošti valgiui ar naudoti kitoms namų ūkio reikmėms, neatsižvelgiant į tai, ar jis tiekiamas iš vandentiekio skirstomojo tinklo, talpyklų, supilstytas į butelius ar kitaip įpakuotas. Svarbu, kad vandenyje nebūtų mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo kiekiais ir koncentracijomis galinčių kelti pavojų žmonių sveikatai“. Valstybinę geriamojo vandens saugos ir kokybės kontrolę Lietuvoje atlieka Maisto kontrolės institucija.
Mūsų šalyje maistui naudojamas požeminis gruntinis ir artezinis vanduo, kuris aptinkamas nuo 50–100 iki 300–350 metrų gylyje. Esame reti laimingieji, turintys tiek požeminio vandens, – daugelyje šalių gėrimui naudojamas žemės paviršiuje esančių telkinių vanduo. Prieš tiekimą vartotojams vanduo yra paruošiamas – išvalomi mikroorganizmai ir kitos medžiagos, kad nebūtų pavojaus sveikatai. Esant mikrobinei vandens taršai, galimi įvairūs susirgimai, kartais tokie rimti kaip cholera ar vidurių šiltinė.
Žmonės, geriantys centralizuotai tiekiamą vandenį, Lietuvoje gali būti ramūs dėl jo mikrobinio švarumo. Tiesa, dažnai skundžiamasi estetinėmis vandens savybėmis. Vanduo iš čiaupo gali turėti rusvą atspalvį, net kristi nuosėdos. Dėl to reikia kaltinti geležį. Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros profesorius Vytautas Juodkazis žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ publikuotame straipsnyje pastebi, kad geležis yra visos Lietuvos bėda: „Jos koncentracija daugelyje mūsų krašto telkinių požeminiame vandenyje siekia nuo 0,5–1,0 iki 2,0–3,5 mg/l, o kartais ir daugiau. Nors toks geležies kiekis nėra kenksmingas žmogaus sveikatai, tačiau naudoti jį buityje nėra patogu. Vandeningų sluoksnių geležis – dvivalentė. Kylant vandeniui gręžinio vamzdžiu, o po to ir vandentiekio tinklu, ji jungiasi su deguonimi, susidaro netirpus trivalentės geležies hidroksidas, kuris iškrinta nuosėdomis. Tada padidėja drumstumas, vanduo įgauna rusvą spalvą ir nemalonų skonį.“ Geležies gausumas priklauso ir nuo greitai rūdyti linkusių vandentiekio vamzdžių. Kaip bebuvę, geležies kiekiai vandenyje iš čiaupo neturi neigiamos įtakos sveikatai.
Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos ministerijos informuoja, kad kartais vanduo pasižymi rimtesnėmis neigiamomis savybėmis: „Šiaurės Vakarų Lietuvos kai kurių vietovių arteziniame vandenyje (pvz., Palangoje, Kretingoje, Salantuose ir kt.) dėl gamtinių sąlygų fluoridų koncentracija neretai viršija 1,5 mg/l (vietomis net iki 5 mg/l), ir kyla pavojus susirgti fluoro pertekliaus organizme sukelta liga – fluoroze.“
Šulinių vanduo
Didžiausia problema mūsų šalyje yra šachtinių šulinių vanduo. Jo kokybė jau daug metų yra stabiliai bloga. Tai susiję su keliais faktoriais. Visų pirma, dauguma šulinių yra pastatyti netinkamai, netoli lauko tualetų ar ūkinių pastatų, taip sudarant sąlygas mikrobinei taršai. Kita vertus, tikra rykštė yra daugelį metų vykdyta intensyvi žemės ūkio veikla. Per dirvą į vandenis patenkančios azoto trąšos užteršia juos. Azotui jungiantis su vandenyje ištirpusiu deguonimi, vyksta nitrifikacijos procesas – susidaro nitratai. Blogiausia tai, kad šios medžiagos neturi jokių fizinių indikatorių – nitratais užterštas vanduo neturi jokių išskirtinių skonio, kvapo ar išvaizdos savybių.
Blogai ir tai, kad žmonės yra įpratę šulinių vandenį valyti jį paprasčiausiai virindami. Tai efektyvu, kai kalbama apie mikrobinę taršą, tačiau virinant nitratais užterštą vandenį situacija tik bloginama, nes vandeniui garuojant nitratų koncentracija didėja.
Žmogaus organizme nitratai virsta į nitritus, o pastarieji yra žinomi kaip stiprūs kancerogenai. Nitritai kraujo hemoglobiną verčia methemoglobinu, kartais organizmui taip smarkiai pakenkiant, kad žmogus gali mirti dėl vidinio deguonies bado (kraujas į audinius nebeperneša pakankamai deguonies). Patys jautriausi nitritų poveikiui yra kūdikiai. Lietuvoje pasitaikė atvejų, kai kaimo vietovėse kūdikiai mirė būtent dėl nitratais užteršto vandens. Pagrindiniai požymiai apsinuodijus nitritais yra dusulys, traukuliai, dėmėta ar mėlynuojanti oda, – pastebėjus panašius požymius reikia kuo skubiau kreiptis į medikus.
Jei šulinio vandenį naudojančioje šeimoje yra besilaukianti moteris ar kūdikis iki 6 mėnesių amžiaus, visuomenės sveikatos centrai turi nemokamai atlikti vandens mikrobiologinį ir cheminį tyrimą. Geriausia yra jungtis prie centralizuotos vandens tiekimo sistemos arba bent kurį laiką vartoti fasuotą geriamąjį vandenį.
Kieto vandens baimės
Kita dažnai diskutuojama geriamo jo vandens savybė yra jo kietumas. Jį lemia ištirpusių magnio ir kalcio druskų koncentracijos. Kietas vanduo sukelia nemažai nepatogumų buityje: dėl susidarančio nuosėdų sluoksnio greičiau genda buitinė technika, balti skalbiniai gelsvėja, spalvoti greičiau nusiskalbia. Apsineša vamzdynai, santechninė įranga.
Kita vertus, nereikia baimintis dėl kieto vandens įtakos žmogaus sveikatai. Sveikatos apsaugos ministerijos teigimu, „vartojančių kietą vandenį žmonių mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 % mažesnis. Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei žmonių, geriančių kietą vandenį“. Be to, svarbu žinoti, jog ir taip su vandentiekio vandeniu gauname tik mažiau nei pusę dienos normos reikalingų mineralų. Tačiau, jei vis tik norima gerti minkštą vandenį, nebūtina skubėti pirkti filtrų; „paminkštinti“ jį galima įsispaudus citrinos sulčių (tai – rūgštis, bet mūsų organizme ji tampa šarmu).
Kieto vandens priešininkai dažnai eskaluoja ir tokio vandens įtaką grožiui. Tiesa, kad kietame vandenyje muilo turinčios priemonės putoja menkiau nei minkštame. Tačiau nusiprausus minkštu vandeniu liekantis šilkinės odos efektas nesusijęs su didesne švara, priešingai – taip jaučiasi nepakankamai gerai nusiplovęs muilas. Naudojant itin minkštą vandenį, rekomenduojama praustis muilo neturinčiomis priemonėmis.
Fasuoto vandens mitai
Vanduo plastikiniuose buteliuose šiais laikais yra tapęs beveik religija sterilumo aistruoliams. Tikima, kad jis švaresnis ir sveikesnis už centralizuotai tiekiamą vandenį. Tačiau reikia mokėti skaityti etiketes, kartais vartotojas gali likti nemaloniai nustebęs, jei netyčia suvoktų esąs tik fasuoto vandens pramonės manipuliuojamu naivuoliu. Pirmiausiai dera išskirti fasuojamo vandens rūšis. Pagal reikalavimus jos yra trys pagrindinės: geriamasis vanduo, natūralus mineralinis ir mineralizuotas geriamasis vanduo.
Geriamasis vanduo dažniausiai yra tas pats vanduo, kuris centralizuotai tiekiamas visiems vartotojams, tik jis gali būti papildomai apdirbtas: paminkštintas, valytas ar apdorotas dezinfekcinėmis medžiagomis. Taip pat jis gali būti prisotintas anglies dioksido. Tokį vandenį apsimoka pirkti tik tuomet, jei vienintelis vandens šaltinis namuose yra šulinys, arba pagrįstai nepasitikima viešai tiekiamo vandens kokybe; kitais atvejais geriau rinktis vandenį iš čiaupo ir nešvaistyti pinigų, dar ir prisidedant prie taršos plastiku.
Kiek kitaip yra su vadinamuoju natūraliu mineraliniu vandeniu. Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos ministerijos praneša, kad tai: „mikrobiologiškai visavertis vanduo, esantis požeminiame vandens sluoksnyje ar telkinyje ir išgaunamas iš vieno ar daugiau natūralių ar dirbtinai atvertų šaltinių. Natūralus mineralinis vanduo formuojasi neužterštoje ir nuo taršos patikimai apsaugotoje požeminėje aplinkoje, pasižymi natūraliu tyrumu, savita ir pastovia chemine kompozicija, biologinėmis ir fizikinėmis savybėmis.“ Natūralaus vandens pilstymui keliami griežti reikalavimai, į jį negalima dėti jokių priedų, išskyrus anglies dvideginį. Etiketėse turi būti nurodoma mineralinio vandens analitinė kompozicija, vietovė, iš kurios jis išgaunamas, taip pat svarbu paminėti, jei fluorido kiekis viršija 1,5 mg/l. Natūralų mineralinį vandenį tinka vartoti norint užtikrinti svarbių mineralų balansą organizme. Tačiau jo negalima gerti nuolat. Mineralizuotas geriamasis vanduo gaunamas paprastą vandenį maišant su natūraliu mineraliniu vandeniu arba geriamąjį vandenį – su mineralinėmis medžiagomis.
Kiek vandens reikia gerti?
Paprasčiausias indikatorius siekiant nustatyti, ar vandens geriama pakankamai, – šlapimo spalva. Jei šlapimas yra tamsus ir jaučiamas stiprus kvapas, reiškia vandens geriama nepakankamai. Ir jeigu juntamas stiprus odos kvapas, taip pat derėtų gerti daugiau vandens. Vanduo dalyvauja organizmo valyme, tad šlapimo spalva ar nemalonus kvapas susiję su nepasišalinusiomis toksinėmis medžiagomis. Svarbu vandenį gerti teisingai, nerekomenduojama stengtis susiversti poros litrų vienu prisėdimu... Geriau gurkšnoti tolygiai visą dieną. Rytais vietoj kavos ar arbatos (kurie pašalina vandenį iš organizmo) patariama išgerti stiklinę vandens. Netinka vandenį pakeisti gaiviaisiais gėrimais, mat jie yra stiprūs diuretikai, o juose esančios rūgštys ir cukrus ilgainiui gali labai nualinti organizmą. Gaivieji gėrimai taip pat ne drėkina, o sausina organizmą.
Kiek vandens gerti vasarą?>>
Sakoma, kad vandens gali būti tik per mažai, tačiau persistengti taip pat nederėtų. Pernelyg didelis kiekis vandens išplaus iš organizmo reikalingus mineralus. Naudinga gerti ne tik paprastą vandenį, bet vartoti kuo daugiau vaisių ir daržovių, kurių sudėtyje yra daug „gyvo“, naudingų medžiagų turinčio, vandens – taip bus užtikrintas mineralų balansas.
Svarbu įsidėmėti, kad per nelyg išvalytas ir sterilus vanduo nėra naudingas sveikatai, nes kartu su vandeniu mes praturtiname savo organizmą reikalingais mineralais. Būtent dėl to vasarą gerai išprakaitavus dera išgerti stipresnės mineralizacijos vandens. Vasarą apskritai reikia gerti daugiau vandens, nes organizmas netenka didesnio jo kiekio.
Leidinio „Ozonas“ informacija
Nuotrauka: inmagine.com
2010 06 25
