Svogūno istorija

Daugelis archeologų ir botanikų teigia, kad svogūnas kilęs iš centrinės Azijos, tačiau kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad pirmi svogūnai užauginti Irane ir Vakarų Pakistane. Spėjama, kad mūsų protėviai atrado ir pradėjo valgyti svogūnus dar prieš žemdirbystės ir, žinoma, rašto atsiradimą.

Daugelis mokslininkų sutinka, kad svogūnas naudojamas 5000 ir daugiau metų. Kadangi laukiniai svogūnai įvairiuose regionuose augo tūkstančius metų, anksčiau ar vėliau jie tapo namine daržove. Manoma, kad svogūnai yra anksčiausiai pradėta auginti daržovė, nes buvo mažiau gendanti nei kitos to meto daržovės, lengvai transportuojama ir augo bet kokioje dirvoje bei bet kokiame klimate. Be to, ši daržovė numalšindavo troškulį, galėjo būti džiovinama ir naudojama tuo metų laiku, kai kito maisto nebebūdavo.

Nors svogūno kilmės vieta ir laikas vis dar lieka paslaptimi, yra išlikę daug rašytinių šaltinių, kuriuose aprašomas svogūno panaudojimas ne tik gaminant maistą, bet ir mene, medicinoje ir mumifikacijos procese.

Kinijos soduose svogūnai augo prieš 5000 metų. Jie minimi seniausiuose Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Egipte svogūno pėdsakų galima rasti 3500 m. pr. mūsų erą. Šioje šalyje svogūnas buvo garbinamas. Dėl daržovės struktūros (ratas rate), svogūnas egiptiečiams simbolizavo amžiną gyvenimą. Svogūno piešinių randama ir ant vidinių piramidžių sienų.

Daržovę senovės egiptiečiai naudojo ir per laidotuvių ritualus, dėdavo ant stalo per šventes, netgi aukodavo juos dievams. Svogūnai buvo dedami ant mumifikuojamo žmogaus dubens, kojų, akių ir ausų. Pavyzdžiui, Karaliaus Ramzio, kuris mirė 1160 metais pr. mūsų erą, akiduobėse buvo po svogūną. Egiptologai mano, kad egiptiečiai tikėjo, jog svogūno magiškos jėgos velioniui leis vėl įkvėpti, kiti teigia, kad svogūnai buvo naudojami dėl antiseptinių savybių.

Indijoje svogūnas dar VI a. prieš mūsų erą minimas medicininiame traktate kaip puikus vaistas virškinimui, širdžiai, akims ir sąnariams gydyti. Graikai svogūną naudojo olimpiečių sveikatai stiprinti: prieš varžybas sportininkai juos valgydavo, gerdavo jų sultis, trindavo jais sąnarius. Romėnai svogūnus reguliariai valgydavo ir nešdavosi į keliones.

Viduramžiais Europoje buvo trys pagrindinės daržovės: žirniai, kopūstai ir svogūnai. Svogūnai buvo patiekiami ne tik kaip maistas, bet buvo tikima, kad jie gydo nuo galvos skausmų, gyvatės įgėlimo ir netgi plaukų slinkimo. Svogūnais buvo mokamas nuomos mokestis, jie buvo dovanojami vestuvių proga.

Vėliau piligrimai svogūnus atsivežė ir į Ameriką, tačiau indėnai jau buvo pratę naudoti laukinius svogūnus. Pastarieji šias daržoves valgė ir žalias, ir virtas, dėjo į patiekalus ir netgi duodavo vaikams kaip žaislą.

Pagal užsienio spaudą parengė Laura Kubilienė
Meniu.lt informacija
Interneto archyvo nuotrauka