Prasidėjo braškių sezonas

Braškė – erškėtinių šeimos daugiametis žolinis augalas, priklausantis žemuogių ir braškių genčiai. Dėl šios uogos kilmės botanikai iki šiol nesutaria, kiekvienas šaltinis pateikia vis kitą informaciją. Vieni sako, kad braškės į Europą buvo atvežtos iš Čilės, kiti, kad braškes auginti pradėjo romėnai, o trečiųjų teigimu, tokios braškės, kokias žinome mes, nuo seno buvo auginamos Šiaurės Europoje, tačiau atskirų rūšių buvo galima rasti ir Rusijoje, Čilėje, Jungtinėse Valstijose. Prancūzijoje braškės nuo XIII amžiaus žinomos kaip vaistažolė. Braškė yra šio augalo vaisius, todėl klystame manydami, jog tai – uoga.

Šis augalas auga tiek laukinėje aplinkoje, tiek mūsų prižiūrimuose soduose, daržuose. Lietuvoje braškės populiarios turbūt todėl, kad šis augalas labai gerai auga mūsų dirvoje, mat ten kur karšta, braškes auginti sunku. Braškės sėklos yra ant uogos išorinės dalies, o ne jos viduje. Braškės dauginasi ne sėklomis, o iš augalo išaugančiais taip vadinamais ūsais, tai yra ūgliais. Norint gauti didelių ir sultingų braškių, patariama kartais jas persodinti į dirvą, kurioje jos dar neaugo.

Braškės ne tik gražios ir sultingos, bet ir naudingos, nes jose gausu vitamino C. Be to jos turi gerų kosmetinių savybių. Pavyzdžiui, braškės gerai balina dantis bei šviesina odą. Braškių, o geriau tos pačios genties augalo – žemuogių lapus galima dėti į paprastą juodą arbatą. Tuomet arbata įgaus švelnų aromatą. Galima gerti ir vien žemuogių arbatą, ji pasižymi įvairiomis gydomosiomis savybėmis. Šių augalų lapus geriausia rinkti šiuo metų laiku.

Reikėtų nepamiršti, jog nebūtinai viskas, kas gražu ar naudinga yra nepavojinga – braškės gali sukelti alerginę reakciją, ypač mažiems vaikams.

Dėl širdelės formos ir raudonos uogos spalvos braškė yra laikoma meilės deivės Veneros simboliu.

Pagal užsienio spaudą parengė Laura Kubilienė
Meniu.lt informacija