Sūrininkystė – natūralus pasirinkimas
Valdo gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos. Vyras baigė Veterinarijos akademiją, todėl visa jo veikla buvo daugiau ar mažiau susijusi su gyvūnais.
Aktyviai sūrių gamyba jis užsiėmė tik prieš penkerius metus. Anot Valdo, tai nebuvo kažkoks spontaniškas užmojis: „visą laiką kirbėjo noras truputėlį kitaip gyventi, būti mažiau priklausomam nuo miesto, jo daromos įtakos. Pirmieji žingsniai buvo televizoriaus, telefono atsisakymas“, – pasakojo sūrininkas ir tęsė: „toliau sekė sprendimas gyventi kaime, nes čia yra galimybė būti visiškai laisvam.“ Sūrininko nuomone, kaime žmogus turi tiek, kiek pats susikuria. Žinoma, galima naiviai svajoti, kad įmanoma gyventi visiškai neuždirbant pinigų, pasitikint vien gamta. Bet tai nėra realu, nes žmogus yra sociali būtybė, gyvenanti bendruomenėje. Ir gyvenant kaime reikia turėti pajamų. Siekiant tų pajamų ir kilo mintis gaminti sūrį.
Valdas aiškino: „sūris yra toks produktas, kuris, viena vertus, leidžia gauti pajamų neturint daug gyvulių ir žemės, kita vertus, tai yra labai „kūrybingas“ produktas. Sūrio rūšių įvairovė yra begalinė, tad galima išbandyti daug variantų“. Tad sūrio gamyba buvo savaiminis pasirinkimas. Daug įtakos turėjo ir tai, kad ūkininkui yra tekę kurį laiką gyventi ir dirbti Prancūzijoje, kur teko iš arti matyti sūrio gamybą, dalyvauti jo gamybos procese. Taigi pradėjus savo veiklą tereikėjo atgaivinti jau turimus įgūdžius ir tobulėti: „be abejo, reikėjo ir papildomos informacijos, teko vėl važiuoti į Prancūziją, kur Normandijoje gyvena geras mano draugas sūrininkas“, – atviravo Valdas. „Jis jau daugiau nei dvidešimt metų gamina sūrius ir konsultuoja mane visais klausimais. Aš labai abejoju, ar galima pagaminti gerą sūrį remiantis vien tik literatūra, kad ir labai gera. Be abejo, kokį nors paprastą sūrį pagaminti galima. Bet ne daugiau. Sūris juk gaminamas iš pieno, kuris yra gyvas daiktas, jautriai reaguojantis net į mažiausias smulkmenas“.
Pienas nepasiduoda jokiai standartizacijai, kuri taikoma pramoninėje gamyboje, kai pienas pasterizuojamas. Kitais žodžiais tariant, iš pieno atimama gyvybė ir tada su juo galima daryti ką nori. Dirbant su nepasterizuotu pienu, darbo procesas, specifika – visiškai kiti. Tada ypatingai svarbūs tampa ir tokie veiksniai kaip melžimo laikas (rytas arba vakaras), jo šaldymas natūralioje aplinkoje. Tai – kintantis procesas, kurį reikia nuolat stebėti. Dėl to kartais patikimesnis yra intuityvus požiūris, o ne teorinės žinios. Tačiau Valdas nemenkina literatūros teikiamos naudos: „literatūrą skaityti būtina, tiesiog gaminant taip, kaip gaminame mes, kai kurių tyrimų ar kitų procesų atlikti tiesiog neįmanoma, nes tam reikia specialių sąlygų“.
Norėtų gaminti mažiau rūšių
Valdas gamina kelių rūšių sūrius, nors pripažįsta, kad daug patogiau būtų sutelkti dėmesį į vieną rūšį. Anot jo, tokiu atveju laimėtų tiek pirkėjai, tiek gamintojai. Sutelkus dėmesį į vieną rūšį, jai skiriama daugiau dėmesio ir pasiekiama geresnių rezultatų. Paprastas pavyzdys: kiekvienai sūrio rūšiai reikalingos skirtingos bakterijos. Galima jas pirkti, galima ir auginti patiems. Auginimas, žinoma, yra daug natūralesnis procesas. Jei gaminamos skirtingos sūrio rūšys, auginamos vis skirtingos bakterijos, o tai užima daugiau laiko, reikalauja daugiau pastangų: „bet kol kas negalime sau leisti sutelkti dėmesio į vieną rūšį, nes pirkėjams viena sūrio rūšis greitai nusibostų. Sūrio gamintojų dar nėra tiek, kad kiekvienas galėtų gaminti tik vieną rūšį ir patenkinti pirkėjus, todėl turime patys siūlyti keletą skirtingų sūrių“, – pasakojo Valdas
Pirkėjai – sąmoningi žmonės
Kas perka Valdo sūrį, kuris gaminamas už pusšimčio kilometrų nuo Vilniaus? „Mūsų pirkėjai yra žmonės, dažniausiai jau žinantys kitokio sūrio skonį“, – trumpai atsakė Valdas. Anot jo, dažnai tokių produktų paragaujama užsienyje, kai kurie sąmoningai ieško natūraliai brandinto sūrio. Iš Valdo sūrius perka tie žmonės, kurie netingi paieškoti, įdėti pastangų tam, kad įsigytų natūralios produkcijos. Ūkininkas mano, kad tai ir tam tikras pilietinės pozicijos išreiškimo būdas: „mūsų pirkėjai žino, kaip mes gaminame, ko mes siekiame, kokie mūsų tikslai. Trumpai tariant, mūsų sūrius renkasi sąmoningi žmonės“, – dėsto Valdas.
Į Vilnių ūkininkai atvyksta kartą per savaitę, tad ne tik jiems reikia įdėti pastangų, kad parduotų sūrius, bet ir pirkėjai turi skirti laiko, kad jų nusipirktų. Iš esmės, būtent dėl tokių pirkėjų smulkūs gamintojai ir gali išlikti tokie, kokie nori būti. Ūkininkas išduoda, kad į jį dažnai kreipiasi ir stambesni pirkėjai, įvairios ekologiškų prekių parduotuvės, kurios dabar labai madingos. „Nesame priėmę nei vieno pasiūlymo ir nežadame priimti ateityje. Ne dėl to, kad esame priešiškai nusiteikę, tiesiog turime savo tikslų, planų, kurių nenorime keisti. Turime savo kryptį“, – atviravo Valdas. Be to, jis teigia, kad nori daryti įtaką ir valgytojams, kelti jų sąmoningumą, formuoti jų valgymo įpročius ir vertybes. Vyriškis tikino, kad, būdami smulkūs gamintojai, gali šioje srityje nuveikti daugiau. „Galų gale, siekiame atkreipti dėmesį į tai, už ką mokami pinigai. Pirkdami iš mūsų, žmonės moka už sūrį be jokių papildomų mokesčių už įpakavimus, dažus, transportą ir kitas pramonei būdingas išlaidas“.
Kitoks problemų suvokimas
Pasakodamas apie sūrio gamybos pradžią, Valdas prisimena, kad buvo visokių keblumų. Bet jis niekada nemanė, kad susiduria su problemomis ar kliūtimis: „pradėjus veiklą kildavo visokių klausimų, kuriuos reikėjo spręsti. Niekada nemaniau, kad tai buvo problemos. Tiesiog buvo situacijų, reikalavusių sprendimų, kurie anksčiau ar vėliau būdavo priimami“, – sakė ūkininkas. Jis prisiminė, kad reikėjo suderinti ir daug detalių su veterinarijos tarnybomis dėl patalpos įrengimo, sūrių gamybos. Tačiau, gilinantis ir stengiantis suvokti, visada galima rasti sprendimą. Juk visi reikalavimai nėra laužti iš piršto, todėl suprantama, kad reikėjo pasistengti ir atitikti higienos standartus. Kitoks ir Valdo pasirinktas prekiavimo būdas: „mūsų organizuojamas turgelis yra kiek netradicinis, labiau paremtas bendravimu. Iš pradžių susitikdavome su draugais, pabendraudavome, išgerdavome arbatos, o jie nusipirkdavo sūrių. Dabar į turgelį susirenkame jau aštuoni ūkininkai, taigi, populiarumas auga“, – sakė Valdas. Kita vertus, jis atskleidžia, kad visiškai nenori plėstis, didinti produkcijos apimčių. Dėl daugelio priežasčių ūkininkai siekia išlikti smulkūs. Valdas mano, kad daug geriau būtų, jei augtų gamintojų skaičius. Tokiu atveju, visi galėtų išlikti smulkūs, o pasiūla vartotojui vis tiek didėtų.
Ne tik norintiems pavalgyti
Kartais tiesiog natūraliai sudaromos sąlygos atsirasti vienai kitai idėjai. Panašiu būdu atsirado ir jau vieną sezoną baigę „Sūrininkų namai“. „Tokia idėja kilo turbūt dėl to, kad patys mėgstam skaniai pavalgyti“, – pasakojo Valdas. Valgio gamyba, anot jo, kartais atima daug laiko, todėl jis ir nusprendė suvienyti bendraminčius, kad visiems būtų vieta ne tik skaniai pavalgyti, bet ir pabendrauti, įsigyti sūrių, gerai praleisti laiką. „Sūrininkų namai“ tam ir skirti. „Nenorėjome čia įkurti alinės ar užeigos: tai – lavinanti, žmonių išprusimą skatinanti idėja“, – sakė Valdas.
Pirmasis sezonas, anot jo, buvo tikrai sėkmingas, nes daugelis net nesitikėjo, kad kaimo vietovėje galima atrasti tokią vietą, kur geras maistas, geras vynas, kur galima daug sužinoti apie maisto gamybą. Ūkininkas teigė, kad jų įkurta organizacija yra viešoji įstaiga, nesiekianti pelno, tad ir darbuotojų samdyti nereikia. Vasarą čia darbavosi prancūzų pora, paskui juos pakeitė ispano ir lietuvės pora iš Vilniaus, kurie žada sugrįžti ir kitąmet. Svarbiausia, kad „Sūrininkų namai“ formuoja socialinius ryšius tarp miesto ir kaimo, kuria kitus bendravimo lygmenis, formuoja vertybes, – įsitikinęs ūkininkas.
Ramesnė ateitis
Paskutinis pokalbio klausimas apie ateities planus Valdui sukėlė šypseną. Anaiptol ne todėl, kad jis tokių neturi. „Kai pradėjome visą šią veiklą, norėjome kuo daugiau ramybės, lėto gyvenimo tempo“, – sakė sūrininkas. Anot jo, tai iš pradžių ir pavyko susikurti. Bet kiekviena nauja idėja, kiekvienas naujas produktas tą ramybę ir lėtumą mažina. Taigi ateityje Valdo siekis yra susigrąžinti lėtą gyvenimo ritmą. „Svarbiausia, kad visos mūsų naujos idėjos taptų gyvenimo dalimi“, – įsitikinęs Valdas. Per tuos veiklos metus ūkininkams teko „laužyti ledus“, o tai atima daug laiko ir jėgų. Sūrininkas žino, kad laikui bėgant visos jo sukurtos idėjos pradės gyventi savo gyvenimą. Tada ūkininkai galės gyventi taip, kaip juos gyventi skatina gamta.
Daugiau straipsnių ekologijos ir sveiko maisto tema: www.ozonas.lt
Parengė: Saulius Strazdelis
Nuotraukos: Saulius Strazdelis
2010 12 09
