Panašu, kad mėsa tampa nebemadinga – veganizamas ir toliau lieka populiarus, gydytojai nepaliauja kartoję, kaip svarbu valgyti kuo daugiau daržovių, o gamtosaugininkai ir kovos su klimato kaita aktyvistai žeria iškalbingus faktus: gyvulininkystės ir mėsos pramonė – labai tarši, netvari, naudoja daug brangių išteklių, kenkia gamtai. Bet augančią žmonių populiaciją reikia kažkaip išmaitinti, o mėsa, atmetus etinius skrupulus, yra maistingas produktas. Mokslininkai siūlo iš pirmo žvilgsnio genialiai skambančią, kone visas problemas išspręsiančią išeitį – laboratorijoje užaugintą mėsą. Kas gi tai?
Istorija ir technologija
Pradėkime nuo to, kad pati idėja nėra šių dienų išmonė. Galimybė išauginti mėsą laboratorijoje aptarinėjama jau maždaug 25 metus, ir tokios mėsos prototipų jau būta – tiesa, anksčiau ši technologija buvo labai brangi ir neefektyvi. Pagaminti pirmąjį eksperimentinį mėsainį su laboratorine jautiena kainavo apie 25 000 JAV dolerių, jei skaičiuosime visus šios inovatyvios technologijos tobulinimo kaštus, o procesas buvo labai ilgas. Dabar mokslas smarkiai pažengė į priekį ir mėsą išauginti laboratorijos sąlygomis tapo daug greičiau, paprasčiau ir pigiau – entuziastai tvirtina, kad tik laiko klausimas, kada ji pasieks prekybos centrų šaldiklius.
Technologijos esmė tokia – iš gyvūno kūno paimamas ląstelių mėginys ir patalpinamas į specialų skystį, prisotintą maisto medžiagų ir augimo faktorių. Atsidūrusios palankioje terpėje, ląstelės ima daugintis, sukurdamos raumeninį audinį – tai, ką mes ir vadiname mėsa. Kai šis raumuo užauga pakankamai didelis, belieka ištraukti jį iš specialios terpės ir… kepti, virti ar troškinti, kaip tik mums patinka.
Argumentai „už”
Šio išradimo šalininkai vardija jo privalumus. Pirmiausia, žinoma, tai daug gailestingesnis būdas gauti mėsos negu gyvūnų skerdimas. Ir kalbama ne tik apie skerdimą – didžiulėse pramoninėse fermose gyvūnai laikomi apgailėtinomis, jiems nenatūraliomis sąlygomis, patiria didžiulį stresą, yra žalojami ir labai kenčia. Būtent šį argumentą pasitelkia ir vegetarai bei veganai, skatinami žmones atsisakyti mėsos, ir etinis aspektas tampa vis svarbesnis vartotojams.
Laboratorijoje užauginta mėsa būtų ir draugiškesnė aplinkai – tai dar vienas svarbus argumentas. Nereikėtų nei skirti didžiulių žemės plotų ganykloms ir fermoms, gaminti dirbtinių pašarų, valyti atliekų, sutaupytume vandens ir energijos… Skaičiavimų yra įvairių, kai kuriais duomenimis, laboratorinė mėsa sumažintų išteklių sąnaudas net keliasdešimčia procentų.
Dar vienas privalumas - laboratorinė mėsa yra sveikesnė, nes jai auginti nenaudojami hormonai, antibiotikai, augimą skatinantys maisto priedai ar genetiniai patobulinimai – visus šiuos metodus pasitelkia tradicinė mėsos pramonė, ir su paskerstų gyvūnų mėsa mes gauname tikrą mums nereikalingų, o dažnai ir kenksmingų cheminių medžiagų kokteilį.
Esama ir pelno interesų - augant žmonių sąmoningumui ir susirūpinimui gyvūnų gerove, nemažai žmonių riboja mėsos vartojimą,ir veganiški jos pakaitalai vis populiarėja. Laboratorijoje auginamos mėsos gamintojai, įkvėpti veganiškų produktų sėkmės, tikisi, kad jiems pavyks pasipelnyti paleidus į rinką tokią naujovišką „mėsą".
Dabar ne vienoje pasaulio šalyje yra įmonių, užsiimančių naujoviškos technologijos bandymų ir vystymu. Mėsa augina laboratorijos Singapūre, D. Britanijoje, Nyderlanduose, JAV ir kitose šalyse. Siekiama ištobulinti technologiją taip, kad mėsą būtų galima auginti kuo pigiau ir greičiau, o jos skonis bei konsistencija niekuo nesiskirtų nuo paskerstų gyvūnų mėsos.
Bet…
Vis dėlto esama ir nemažai argumentų „prieš". Pirma, neaišku, kaip į tokį produktą reaguos vartotojai. Žmonėms laboratorijoje išauginta mėsa gali pasirodyti per daug nenatūrali, dirbtinė, net gąsdinanti, kad jie panorėtų ją valgyti. Skonis bei tekstūra taip pat gali skirtis (ir tikriausiai skirsis) nuo ūkiuose užaugintų gyvūnų mėsos, tai gali daryti įtakos vartotojų pasirinkimui, kaip ir kaina - laboratorijoje užauginta mėsa bent iš pradžių tikrai bus brangesnė už skerdieną.
Mokslininkai kelia klausimų ir dėl ekologiškumo - reikia užtikrinti, kad tokią mėsą auginančios laboratorijos nebūtų tokios pat taršios ir reikalaujančios daug išteklių (energijos, vandens ir pan.), kaip tradiciniai ūkiai.
Galų gale naujoji pramonė susidurs su smarkiu tradicinės mėsos pramonės pasipriešinimu - pelno prarasti nenorintys mėsinių gyvūnų augintojai jau dabar reikalauja, kad laboratorijoje užauginti produktai būtų ženklinami specialiais simboliais ir jų nebūtų leista vadinti „mėsa".
Išvados
Yra pagrindo tikėti, kad naujoji technologija bus ištobulinta pakankamai, kad laboratorijose tikrai taptų įmanoma masiškai auginti mėsą. Ar valgytumėte kepsnį iš mėgintuvėlio? Kol kas šis klausimas skamba lyg pokštas, bet gali būti, kad netrukus turėsime progą paragauti tokio gardumyno. Ar panorėsite, spręsti jums…
