Kalėdų Senelis
Pirmasis žingsnis: 1885 m. amerikietis vaistininkas Johnas Pembertonas pagal seną receptą „Prancūziško vyno koka“ sukūrė gėrimą iš Amerikos indėnams gerai žinomo augalo Kokos. Kadangi JAV tuo metu buvo alkoholio prohibicijos metai – jis sukūrė gaivųjį gėrimą, tvirtindamas, kad šis gydo pilvo skausmus ir kitas ligas. Kad jis būtų skanesnis pacientams, pridėjo cukraus ir burbuliukų. Tai tikra sėkmė – žmonės geria šį „vaistą“ vien dėl to, kad jis jiems skanus.
Problema: Gazuotų gėrimų norisi kai tvanku, tad natūralu, kad kompanijos pardavimai smuko žiemą. Protingas (arba ciniškas) darbuotojas nutarė nupiešti raudonai apsirengusį Kalėdų Senelį, kuris reklamose gertų „Burbulus“ (taip vadinsiu gėrimą šiame tekste). Dėl nemažų investicijų, „problema“ buvo išspręsta per kelias žiemas. Ar žinote, kad prieš „Burbulų“ kompanijos aferą, Kalėdų Senelis būdavo žalias, mėlynas arba rudas?
Antrasis žingsnis: kai vietiniai amerikiečiai jau yra „užburbuliuoti“, reikia ieškoti naujų klientų. Po Antrojo pasaulinio karo JAV padėjo Europai atsikurti. Ji taip pat padėjo europiečiams susipažinti su naujais produktais – kramtomąja guma, šokoladu, „Burbulais“. Namų sienose vis dar tebebuvo bombų išmuštų skylių, tiltai sugriauti, bet Europos vaikai jau čiaumojo kramtomąją gumą.
Trečiasis žingsnis: Kai eksportas toks sėkmingas, „Burbulų“ kompanija susidūrė su kita problema – prekių transportavimas kainuoja nemažai, Amerikoje sukoncentruota gamyba negali patenkinti pasaulinės paklausos. Burbulų“ kompanija, perleisdama gamybos teises galutiniams vartotojams, sutaupė transporto išlaidas, galėjo naudoti vietinius išteklius, kurie yra pigesni, ir suteikti vietiniams gyventojams darbo vietų fabrikuose (nes jiems reikia pinigų, kad galėtų pirkti šokoladą, kramtomąją gumą ir „Burbulus“).
„Burbulų“ kompanija moka mokesčius vietinei valdžiai, tad yra vertinama palankiai. Kartais ji net nemokamai gauna žemės plotų įsikurti. Tam, kad išlaikytų savo aukštus reitingus, valdžia gaunamus pinigus panaudoja naujai mokyklai, baseinui ar parkui įkurti.
Ketvirtasis žingsnis: visi yra laimingi ir geria „Burbulus“.
Fabrikai – siurbėlės
Žvilgtelėkime iš arčiau, kas nutinka tarp trečiojo ir ketvirtojo žingsnių. Mandaras yra ūkininkas Kara Deroje, Indijoje. Kaip ir 70 proc. Indijos populiacijos, jo pragyvenimo šaltinis yra žemės ūkis. Prieš kelerius metus „Burbulų“ kompanija kaimynystėje įkūrė fabriką, kai kurie kaimelio žmonės susirado jame darbą. Mandaras liko dirbti ūkyje, nes tai yra viskas, ką jis sugeba. Du kartus per metus „Burbulų“ kompanija duoda jam organinių atliekų, kurias jis naudoja kaip trąšas savo laukuose.
Praėjusiais metais Mandaras pastebėjo, kad vanduo ėmė skleisti keistą kvapą. Šiais metais šulinys buvo tuščias ir jis neturėjo vandens savo laukams.
Pagaminti vienam litrui „Burbulų“ reikalingi devyni litrai gryno vandens. „Burbulų“ kompanija taiko technologijas, kurios jai leidžia iš bendrų požeminio vandens išteklių išgauti jiems reikalingus vandens kiekius. Vietinių gyventojų vandens šuliniai išdžiūvo, o vandens pompos nebeveikia.
Kvapas, kurį praėjusiais metai pajuto Madaras, sklido iš nuotėkų vandens, kurį „Burbulų“ kompanija išliedavo į laukus aplink gamyklą, o kartais ir į vietines upes (tarp jų, ir Gangą). Tokiu būdu dirva ir požeminiai vandenys buvo užteršti. Visuomenės sveikatos institucijos iškabino užrašus prie šulinių ir vandens pompų, kad vanduo netinkamas žmonėms vartoti.
Madaras pradėjo jaudintis ir dėl trąšų, kurias nemokamai gaudavo iš kompanijos. Į kaimelį atvyko BBC komanda, kuri, atlikusi nepriklausomus tyrimus, „trąšose“ aptiko kadmio ir švino. Dėl to visas tas atliekas galima vadinti net labai toksiškomis. Nustebinta tokių rezultatų Indijos vyriausybė atliko keletą išsamesnių tyrimų. „Burbulų“ produktuose buvo aptikta DDT ir pesticidų. Dėl to Indijos Parlamentas uždraudė „Burbulų“ pardavimą savo kavinėje.
Jei žiūrėsime plačiau, tūkstančiai šeimų nebegalėjo dirbti savo laukų aplink gamyklas – taip jos neteko pagrindinio maisto šaltinio. Kai teritorijoje nebelieka vandens, gamykla uždaroma ir kaip siurbėlė, kuri keliauja iš vieno vandens telkinio į kitą, „persikrausto“ už kelių šimtų kilometrų, kur vėl atidaroma.
Neegzistuojanti etika
Būkime naivūs ir užduokime sau paprastą klausimą: Kaip kompanija gali taip laisvai atsikratyti toksinėmis atliekomis, jas paprasčiausiai atiduodama ūkininkams, nors žino, kad jie neturi sąlygų ištirti atiduodamų „trąšų“ sudėties? Arba tai reiškia, kad kompanija yra labai agresyvi ir siekia pelno bet kokia kaina, arba tai, kad jai trūksta atsakomybės ir išmanymo. Taigi, arba žinoma, kad atliekos toksiškos, bet vis tiek atiduodamos, arba nežinoma, kokia jų sudėtis, o tai yra netgi blogiau.
Tyrimai įrodė, kad gėrimai, pagaminti „Burbulų“ kompanijos gamyklose Indijoje, savo sudėtyje turėjo pesticidų. „Burbulai“, vartojami JAV, savo sudėtyje neturi jokių pesticidų pėdsakų. Tai reiškia, kad kompanija turi ir žinių, ir technologijų, kurių reikia pagaminti švariems „Burbulams“, bet to nedaro, kol kas nors nepriverčia.
Pasipriešinimas ir sąmoningumas
Garsiausia Indijos aplinkosaugininkė ir feministė Vanadana Shiva (apdovanota alternatyviu Nobeliui prizu) aktyviai siekė informuoti pasaulį apie šią situaciją savo šalyje.
Padedant įvairioms organizacijoms, vietinė kova tapo vis stipresnė: Radžastane vietinių gyventojų (daugiausia, moterų) organizuoti mitingai paskatino vietinę valdžią uždaryti „Burbulų“ fabriką. Tuomet teismas paskelbė, kad „komerciniai interesai turi būti pavaldūs fundamentalioms žmogaus teisėms“.
Plačimados kaimelyje, Keraloje, kasdien buvo išgaunama 1,4 milijonai litrų vandens. Protestuojantys žmonės čia 18 mėnesių, dieną ir naktį, stovėjo priešais gamyklą, kol buvo išgirsti. Aukščiausiasis teismas apribojo vandens kiekius, kuriuos kompanijai leidžiama išgauti per dieną ir įpareigojo nutiesti vandens liniją į kaimelį.
„Burbulų“ kompanija reagavo nusamdydama viešųjų ryšių profesionalus, kad šie sukurtų naują jos įvaizdį Indijoje. Oficialioje kompanijos internetinėje svetainėje Indijoje skelbiama, kad ji buvo apdovanota „Pasauliniu auksinio povo apdovanojimu už socialinę atsakomybę“. Šis apdovanojimas esą gautas už indėlį gerinant Indijos gyventojų aprūpinimą geriamuoju vandeniu. Ironiška. Kompanija apdovanota už mėginimą ištaisyti katastrofos, kurią pati sukėlė, padarinius. Atsakingas elgesys, kuris šioje situacijoje turi būti natūralus ir savaime suprantamas, iškeliamas kaip išskirtinumas, vertas apdovanojimo.
Kaip išvengti žaliojo smegenų plovimo
Žaliasis smegenų plovimas, tai kompanijų pastanga nusipirkti „žalią“ įvaizdį, nors jos pačios nepasižymi „žaliu“ elgesiu. Tokį įvaizdį galima susikurti, pavyzdžiui, nutylint kokią negatyvią informaciją apie produktus ir platinant tik teigiamą. Taip pat galima užsiimti kokia nors labdaringa veikla, pvz., įkurti vaikų namus, remti aplinkosaugos organizacijas ir tuo pat metu kuo ramiausiai toliau išnaudoti vaikus ir teršti aplinką.
Valstybių valdžios yra menkai linkusios reguliuoti kompanijų elgseną, nebent to pareikalautų didelis piliečių skaičius, nurodydamas kažkokią konkrečią problemą. Žmonės Indijoje rado jėgų ir valios reikalauti ryžtingų veiksmų. Kai kurios piliečių asociacijos siekia identifikuoti kompanijas, kurios žaidžia su tiesa. Viena iš populiariausių panašaus pobūdžio iniciatyvų Lietuvoje, „Sveiko vaiko“ iniciatyva (www.sveikasvaikas.lt).
Kad ir kaip būtų buvę, be tiesioginio aktyvaus protesto yra ir kitas, pasyvusis būdas. Tai – kasdieniai mūsų pasirinkimai. Bet ką pirkdami būkite atidūs, pasidomėkite, koks tai produktas, kur pagamintas, kokia kompanijos reputacija. Galite pasitikėti nepriklausomais tyrimais ir pilietinėmis iniciatyvomis. Taip pat galite pasitikėti savo sąmoningumu ir žinojimu, kad nenorite būti kvailinami.
Tolesniam domėjimuisi:
www.sveikasvaikas.lt
www.corpwatch.org
www.greenwashingindex.com
www.transnationale.org
MENIU.LT informacija
Autorius: Benjamin VAUTRIN
Nuotraukos: inmagine.com, flickr.com, Indian recourse
2010 11 29
