Vilniaus „Avilys“ be įprasto ūžesio (Vilnius)

Viskas čia nuteikia ramiam poilsiui ir daug neįpareigojančiam dalykiniam pokalbiui.

Užeiti į šį restoraną vilioja ne tiek kukloka iškaba, kiek smalsumas – už stiklinių durų pamatęs dvi didžiules žalvario talpyklas pakeli akis ir perskaitęs, jog čia įsikūręs alaus restoranas, nejučia save pagauni jau žengiantį į vidų.

Viduje – ąžuoliniai stalai, juos apsėdę daugiausia pusamžiai solidžios išvaizdos lankytojai. XVIII a. statyto pastato akmenimis mūrytas sienas apšviečia blausi šviesa ir ant kelių stalų stovinčios uždegtos aliejinės žvakės.

Su kompanionu nusprendžiame „patikrinti“ virtuvę.

Netradicinis meniu
Prieina šviesiaplaukė padavėja su valgiaraščiu: susidaro įspūdis, jog čia dirba seserys. Ne gurmaną valgiaraštis gali sutrikdyti ne kainomis ar gausumu, o neįprastumu. Bemaž penktadalio patiekalų sudėtyje yra alaus ir medaus. Kiekvienos pozicijos – šaltųjų patiekalų, salotų, sriubų, karštųjų užkandžių, pagrindinių patiekalų, desertų – siūloma rinktis iš 8–15 pavadinimų. Yra čia nemažai keistenybių: alaus sriuba, alaus ledai, apynių sviestas, aluje marinuotos žuvys, paukštiena su alumi ir medumi, slyvos su aštriu įdaru ir pan. Kainos nurodytos ir litais, ir eurais. Tame pačiame aplanke viskas surašyta ir vokiečių kalba.

Atsigerti siūloma čia pat gaminamo lengvo alaus „Avilys“, „Medaus“ arba alaus su ženšeniu ir koriu. Vėliau iš restorano direktoriaus Vidmanto Staniulio sužinojome, jog ženšenis atgabenamas iš Tibeto. Vėsesniu oru pravartu pasirinkti alaus grogą. Nemėgstantieji alaus gali rinktis iš netrumpo sąrašo importinių vynų (iki 175 Lt už butelį) bei stipresniųjų gėrimų: nuo prancūziško kalvadoso iki viskio ir konjako.

Nepretenzinga aplinka
Kol padavėja 7 minutes neša užsakytą alų ir užkandžius, galima įvertinti aplinką. Ji be didelių pretenzijų: gana tankiai (1-1,5 m vienas nuo kito) sustatyti ąžuoliniai tamsiai lakuoti stalai ir kėdės. Staliukai nedideli, ketvirtam prie keturviečio pietauti būtų ankšta.

Rimtesnio pokalbio čia galima ateiti nebent dieną, kai mažai lankytojų. Palubėse iš tamsiai rusvos skardos susuktas vėdinimo ir šildymo vamzdynas ganėtinai masyvus, bet akių nerėžia. Ant sienų kaba įrėmintos reklaminių alaus plakatų iš viso pasaulio reprodukcijos, garbingų restorano svečių nuotraukos, papildomai pailiustruotos ir įrėmintos kelių straipsnių apie „Avilį“ iškarpos.

Neįkyriai skamba klasikinio džiazo, bliuzo įrašai.

Padavėja per daug dairytis nesuteikia progos, nes dar po 10 minučių jau atkeliauja alaus sriuba (labai verta paragauti), ją pakeičia ant grotelių kepta jautiena ir kiauliena. Desertų apdairiai neskubėjome užsisakyti, nes būtume turėję problemų savyje jiems rasti vietos. Tačiau dar po bokalą alaus derėtų suragauti. Palaimingas sotumo jausmas dviem šį kartą vos peršoka 100 Lt. Vakarienės jau, matyt, nereikės.

Pirmąjį restoraną „Avilys“ Kaune, Vilniaus gatvėje, 2000 m. įrengė farmacijos UAB „Korys“. Tai buvo tarsi atsiliepimas į Europoje prasidėjusį alaus mėgėjų judėjimą prieš pramoninį alų, „kurio skonis visur vienodas“. Paskatinti sėkmės, jau 2001-aisiais savininkai įkūrė analogišką restoraną sostinėje ir jau turi minčių tinklą plėsti.

Restoraną patogu pasiekti. Netoliese pasistatyti automobilį yra kur (jei nužingsniuoti 100 m nėra problema) - dabar netoliese ir požeminės stovėjimo aikštelės. Prisiminus originalų valgiaraštį, gyvąjį alų, ši vieta turėtų būti miela ir vidutinio storio pinigines turintiems lankytojams, ir užsienio turistams. Išrankiausių svečių laukia atskira, bet neatitverta 16 vietų salė, kurioje stalai padengti baltomis staltiesėmis, paserviruoti.

Garbingi svečiai
„Avilyje“ yra lankęsi ir jį gyrė NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas (George Robertson), ES komisaras plėtrai Giunteris Ferhoigenas (Guenter Verheugen), Tarptautinės aludarių asociacijos prezidentas italas p. Peroni. Čia pietavo JAV slaptosios tarnybos, kuri rūpinosi prezidento Džordžo Bušo saugumu, vyrai, o triukšmingiausi lankytojai buvo Škotijos futbolo rinktinės sirgaliai.

„Avilys“ – viena iš nedaugelio Lietuvos įmonių, gamybos patentą pardavusi vakariečiams. Į mažus buteliukus pilstomą alų „Avilys“ Vokietijos rinkai nuo 2002 m. rudens ėmėsi gaminti Belgijos „Strubbe“ alaus darykla. Šio alaus etiketė sukurta Lietuvoje, tad joje yra ir visi lietuviški rekvizitai, netgi trispalvė. O Vokietijoje „Avilys“ negaminamas todėl, kad šioje šalyje alui gaminti draudžiama naudoti papildomus ingredientus (šiuo atveju – medų).


Kazimieras Šliužas
„VŽ Savaitgalio“ informacija