Trakų pašonėje – maisto akropolis (Trakai)

Vertinant viešojo maitinimo įstaigą, kas nors palieka ypatingą įspūdį: vieniems tai interjeras, kitiems – valgiaraštis, tretiems – aptarnavimo kokybė, ketvirtiems... „Trakų dvarkiemis“ – dar mažai pažįstama panelė su ketinimais įsiveržti į namus marčios teisėmis. Todėl pradėsime žemaitiškai – nuo bulvių košės.

Tikriausiai girdėjote pasakojimą, kaip žemaitis marčias rinkosi. Vienintelė užduotis, kurią jis kiekvienai pretendentei pakišdavo – išvirti bulvių košę. Šią patiekus, neskubėdamas kabina košę žemaitis ir vis išima iš burnos vieną nesutrintos bulvės gumulą, kitą, trečią... Ne, be meilės košė išvirta, prasta bus šeimininkė. Ieškokis, sūnau, kitos. Sėdžiu kaip tas žemaitis „Dvarkiemyje“ ir vis dėlioju gumulus: vienas, du,  trys, keturi... Patyliukais nusišypsau pastebėjęs, kad ir pietų partneris panašų žaidimą žaidžia. Nieko tąsyk nesakiau. Tai ką, kitąsyk ieškosim kitos martelės? Nebūtinai. Gal kitąsyk labiau pasistengs. Visa kita lyg ir nepriekaištinga.

Valgiaraštis
Grįžtame 15-20 minučių atgalios. Pasiklaususi, ko norėtume atsigerti, žvitri tautiškai apsitaisiusi padavėja pasiūlo žodžiu ir palieka palinkusius prie storo, paauksuotais (tokie dažai) ornamentais padabinto valgiaraščio. Kadangi nesame baisiai išalkę, norime tik kukliau papietauti, praverčiame salotas, užkandžius. Sriuba – visada naudinga. Akys užkliūva už jau tradicija tapusios grybienės duonos kepalėlyje (dvi porcijos po 7,5 Lt) ir kaimiškų barščių su baravykais ir bulvėmis (5 Lt). Šį kartą pasiseka dviem iš trijų, bet nebūtinai taip, kaip pagalvojote. Mat barščiai su baravykais – stačiai puikūs, o štai grybienė aiškiai būtų ideali priemonė sukiršinti draugus, ypač lietuvaičius: vienam teko tirščiai beveik vien iš bulvių, kitam – akivaizdi grybų persvara.

Tarp antrųjų patiekalų – tikriausiai fantastiniai kiaulienos, jautienos patiekalai (tai matyti iš sudėtinių dalių įvairovės), tačiau su jautiena ir kiauliena prisifantazuojame ir namie. Galima rinktis ir trijų rūšių žuvų, kalakutienos, vištienos, elnienos, avienos, triušienos patiekalus. Kažkodėl žvilgsniai susmigo į grybuose troškintą triušieną (16 Lt), puodynėje troškintus triušienos kukulius (13 Lt) ir krosnyje keptą veršieną (22 Lt). Triušienos patiekalai – su jau minėta bulvių koše. Kukuliai patiekiami lėkštėje (naiviai tikėtasi, kad ir bus puodynėje), kietoki, mažai padažo. Troškinta triušiena – sultinga, netikėto skonio (štai ką gali grybas, laiku panaudotas!). Žinoma, šis patiekalas – su loterijos elementais, nes nežinai, kurią triušio vietą atneš – daugiau teks čiulpti ar kramtyti. O veršiena burnoje tirpsta – taip ir buvo pasakyta.

Desertui siūlomi bent penkių rūšių ganėtinai masyvūs pyragaičiai ir ledai. Originalūs ir išties skanūs. Naminė gira su razinomis – nuostabioji, nei pridėsi, nei atimsi. Gaila, kad tik 200 gramų. Visa tai patiekiama maloniai, žaibiškai, pačiu laiku.

Aplinka
Vos įžengus į restoraną pasidairyti, ar yra vietų (automobilių stovėjimo aikštelėje – kone 100 automobilių), netiki savo akimis: salė pustuštė, nors iš tikrųjų bent 200 lankytojų čia tikrai yra. Savininkai teigia vienu metu galį susodinti 1000 alkanųjų. Jaučiu, pasikuklino. Apskritai mastai glumina. Jei nebūtų stalų su suolais, būtų galima surengti padorias futbolo varžybas. Panašus įspūdis įžengus į „Akropolį“. Beje, vietoj čiuožyklos pagrindinėje menėje per vidurį – didžiulė šokių aikštė. Tokiose patalpose netenki pusės savo solidumo – toks mažutis pasijunti. Ar tai tik nebus nauja mada – stulbinti gigantomanija ir paslaugų, nebūtinai susietų su skrandžiu, įvairove? Bevalgant kažkur iš už nugaros, maždaug už pusšimčio metrų – ko gero, naujųjų rusų ar gerai įkaušusių, į šeimininkų vaidmenį įsijautusių vietinių lėbautojų šauksmai. Tąsyk nejauku, bet netrukus balsai nutyla – gal pasiūlė išeiti, gal patys išėjo. Klientų nepasirinksi, juolab kad visiems vietos užtenka ir dar oi  kiek lieka.

Pagrindinė menė skendi prieblandoje, visur kvepia medžiu. Pagrindinės menės pakraščiuose, balkone ir banketų salėse – retro stiliaus minkšti baldai, pretenduojantys į baroką arba, blogiausiu atveju, – į „12 kėdžių“. Yra kelios visiškai uždaros salytės (ponių arbatos menės), kurios, prieš tai užsakytos, visiškai tiktų konfidencialiam susitikimui. Apskritai viskas lyg ir turėtų grąžinti į viešojo maitinimo įstaigose tebemadingą senovę. Dieną šiaip jau netriukšmingą foną paįvairina lietuviškos liaudiškos ir lengvosios muzikos įrašai, o nuo 17 val. ant scenos priešais šokių aikštę užkopia kaimo kapela arba kitos pakraipos muzikos kolektyvas. Pradėjus koncertą kapelai, maloniai nuteikia tai, kad nenaudojami mikrofonai, todėl bendrauti netrukdo, o muzika – gyva, todėl maloni ausiai.

Viskas – verslui
„Trakų dvarkiemio“ savininkai neslepia savo polinkio organizuoti verslą ir matyti tarp svečių pirmiausia verslo klientą. Čia geros sąlygos surengti konferenciją, priimti dideles grupes turistų, organizuoti gimtadienius, vestuves, įmonių jubiliejus. Visa tai deklaruojama lankstinukuose, padėkliukuose. Pastarieji, beje, irgi galėtų turėti papildomą paskirtį – savininkai kviečia juose spausdinti įmonių reklamas. Gal ir įdomus sumanymas. Sunku pasakyti, ar metus gyvuojantis restoranas jau sulaukia tiek verslo klientų, kiek tikisi. Antai sekmadienį apie 17 val. aplankyta parduotuvė „Gintaro kambarys“ švyti prabangos prekėmis, gintaro dirbiniais, inkliuzais. Žinoma, ir kainos – ne už pietus sumokėti. Tačiau užkalbinta pardavėja pasiguodė tądien pirkėjų dar nesulaukusi.

Kazimieras Šliužas
„Verslo žinios“, 2006 11 03
Restorano „Trakų Dvarkiemis" archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>