Žmones, daiktus, vietas ir situacijas, kurios man ne prie širdies, aš „iškituoju“. Esu „iškitavusi“ Akropolį, „Domino“ teatrą, Pilies gatvę, Karoliniškių Norfą, Liepkalnio Maximą, „Lietuvos ryto“ laikraštį ir daug visokių smulkmenų. Dar didesnis sąrašas tų, kurių neiškituoju, bet labai norėčiau tą padaryti. Iškitavimas reiškia, kad šių vietų vengiu kaip velnias kryžiaus, neigiamai atsiliepiu apie juos visuomenėje ir šiaip jau manau, kad mano gyvenimas daug geresnis be jų. Esu iškitavusi ir „Čili picą“, „Čili kaimą“ ir „Čili Kiniją“. Argumentas labai paprastas. Bet apie tai kitąkart.
Yra tokių vietų, kurios tokios stebinančiai baisios, kad jų net neiškituosi. Pavyzdžiui, paskutiniu metu gyvenimo esu verčiama lankytis Lietuvos Edukologijos Universiteto (LEU) Antrųjų rūmų valgykloje Ševčenkos gatvėj. Palygint su ja Vilniuje veikiantys „egzotiniai“ kinų, japonų, indų, žaliojo, vegetariško, stebuklingojo ir visokio kitokio maisto restoranai yra visai ne egzotika, o paprasčiausia pilkoji masė, nes tai ką pamatai ir patiri Ševčenkos gatvėje, su jokia kita patirtim nepalyginsi. Nebent esi tarybų santvarkos kūdikis ir esi gerai (arba bent jau paviršutiniškai) susipažinęs su jos viešojo maitinimo ypatumais... Taigi Ševčenkos valgykla atitinka visus tarybinės valgyklos reikalavimus. Pirmiausia, į akis krenta visiškai nenusakomos spalvos ir išblukusiomis dirbtinėmis gėlėmis puoštos sienos, lipnūs stalai ir nuolat ore tvyranti gūdi prieblanda.
Antras ne ką mažiau svarbus valgyklos akcentas yra vriednosios bufetininkės, kurios nuolat demonstruoja firminį gyvenimu nepatenkintą veidą ir kas jau kas, bet klientai joms mažiausiai rūpi. Kotletą jos įdeda kančios kupinu veidu, o jei nori atsiskaityti už suteiktą gėrį, turi laukti staiga nežinia kur prasmegusios kasininkės. Daug lengviau būtų išeiti nesusimokėjus... Bet lauki. Šnekasi jos tik tarpusavyje, su klientais nelabai... Todėl užsakymą kartais tenka kartot kelis kartus vis tikintis, kad šįkart tai jau tikrai kas nors išgirs. Kavą daro ilgai, viena kitai perduodamos estafetę arba bent primindamos, kad „čia jau tavo darbas“. Beje, už cukrų reikia papildomai primokėti.
Meniu irgi egzotiškas. Silkutė su balta mišraine, kiaušinukai su žirneliai kaip šalti užkandžiai. Burokėlių ir rūgštynių sriuba, kai norisi sriubos. O pagrindiniam patiekalui dažniausiai siūlomi kotletai, tokie ligoninės stiliaus, kur net itin išprususio skonio pilietis gali eiti lažybų „iš kokios rūšies mėsos anie pagaminti“. Nors, pvz., šiandien valgiau įdarytą troškintą papriką. Žavingiausia yra garnyras. Bulvių košytė, daryta „ant vandens“ ir pasižyminti tokiu neapibrėžtu skoniu, kaip ir pats vanduo iš krano, raugintų agurkų salotos su stambiais svogūnų gabalais arba stambiagabaričiai troškinti kopūstai. Žodžiu, viskas lietuviška, sezoniška ir, drįsčiau sakyti, egzotiškai skanu.
Aišku, egzotikos prideda ir tokios detalės kaip indai bei įrankiai. Lėkštutės apdaužytais kampais. Mažutės, nes ir porcijos mažutės. Bet tas gerai, nepersivalgai, po pietų vėl žvalus gali šokti į darbus, arti mokslo dirvonus. O ne tai kaip kokiam „Brius Ly“ – privalgysi, o likusią dieną gaivaliosiesi po kokio milijono kalorijų, kurias talpina toks tai thai noodles šedevras. Šiandien pakėliau stiklinę ir pamačiau užrašą „Made in Russia“. Kiniško ir vietnamietiško šlamšto laikais retai pasitaikantis užrašas. Egzotika visgi, ar ne?
Tai štai – išvada: kai už pietus sumoki 8 litus, juk nesitiki stebuklų... Kam važiuoti į Grūto parką, žaisti tarybinius laikus, sekmadienius parduoti Blusturgyje, jei gali tiesiog traukti ten, kur tokia egzotika yra savaime suprantamas dalykas. Kam dirginti savo skrandžius visokiais ten kariais, tortilijom, paeljom, tepenadom, sashimiais, wasabiais, dumbliais, kapariais ir visokiu kitu velniu, jei galima gauti savos egzotikos, nuo kurios mūsų pilvukai tik padėkos. Arba ne... Arba ne...
Parengė: Vita Mikuličiūtė
Šaltinis: http://unexploredvilnius.blogspot.com
Nuotrauka: http://ny-image0.etsy.com
Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė, už straipsnio turinį ir kalbą Meniu.lt portalas neatsako.
