Soti vakarienė ir juodosios gulbės pro langą

Pavilnyje, Belmonte, „VŽ Savaitgalis“ jau buvo, bet šįkart panoro patikrinti pramogų centro savininkų tada ištartus pažadus, kad „netrukus čia bus keturi restoranai“. Vietoj naujų restoranų radome „Joanos Carinovos smuklę“.

Knieti priminėti, kad tąvakar ir vienintelis Belmonte esantis restoranas buvo užsakytas – padavėjas mums pasiūlė prisėsti lauke, nusileisti iki Vilnelės. Gražu, ir niekas nenuginčys, kad pietaujant ar vakarieniaujant lydėti akimis upę yra kur kas maloniau, nei žiūrėti į žuvėdrų iškamšas restorano viduje (žr. VŽ, Nr. 131, 2004 07 09). Bet tądien jau buvo apie aštuonias vakaro, tad pagalvojau – jei mano svečiai persišaldys ir nenueis rytoj į darbą – žagsėsiu
blogu žodžiu minima aš, o ne restorano savininkai. Darome išvadą – prieš ketinant su partneriais pasisėdėti Belmonte esančiame restorane, derėtų pasiskambinti.

„Joanos Carinovos smuklėje“ taip pat yra viena nedidelė dengtą terasą primenanti patalpėlė, atskirta nuo kitų salių, kurioje siūlomas restorano meniu, – vietų, tiesa, joje nėra daug, čia tilptų maždaug dvylika žmonių. Ten, nusprendžiame, sėdėtų draugija kaip bokšte uždaryta princesė ir jokių jos verslo ar širdies paslapčių aplinkiniai nesužinotų. Tik, įspėjo padavėja, į šią
salikę nebūsi įleistas, jei nesi jos užsisakęs iš anksto. Kodėl taip yra, padavėja mums atsakyti negalėjo. Būtent ši uždara patalpėlė, mūsų kompanijos manymu, ir labiausiai tiktų solidų verslo partnerį dalykinio pokalbio, pietų ar vakarienės atsivesti. Visa kita – tik neišrankiesiems.

Prieš 150 metų...
Nežinantiesiems smuklės pavadinimo kilmės šioks toks nuokrypis į istoriją. 1830–1840 m. prancūzas Karolis de Vimas, iš Vilniaus miesto magistro gavęs leidimą, pastatė malūną, o 1842 m. – dar ir pagalbinį pastatą malūno rakandams sukrauti. Kadangi pusė pagalbinio pastato stovėjo tuščia ir nenaudojama, savininkas nutarė atidaryti smuklę. Vilniaus miesto dūma tokiam sprendimui nepritarė. Nors leidimas nebuvo duotas, to paties amžiaus penktojo dešimtmečio
pabaigoje ji čia veikė – tai liudija ispravniko skundas Vilniaus miesto dūmai. Jame rašoma, kad prancūzo Karolio de Vimo malūne Joana Carinova neleistinai laiko smuklę. Jau legaliai smuklei atgimti pavyko po 150 metų.

... ir dabar
„Joanos Carinovos smuklėje“, be minėtos restorano salikės, yra dar trys patalpos. Didžiausioji su ūkiškai dideliais ir plačiais stalais tarsi iškamšų muziejaus interjeru mūsų nesuviliojo, dar vienos salės nesirinkome, nes su stalo kaimynais bemaž alkūnėmis būtume turėję grumdytis. Prisėdome patalpoje greta vienišai baltomis staltiesėmis liūdinčios restorano salikės. Mūsų
išsirinktoje erdvėje stalų irgi nebuvo gausybės – iki dešimties ir tie gana arti vienas kito. Smalsiukams – pats tas, girdi viską nuo a iki zet. Bet užtat bemaž po langais šalia esančiame tvenkinėlyje snaudulingai plūduriuoja dvi juodosios gulbės. Tolėliau – didysis fontanas ir ovalo formos pastatas su konferencijų salėmis ir visos kitos grožybės, kurias veikiausiai regėjo daugelis. Jei akys krypsta ne lauko pusėn, viduje jos užklius už ant sienų kabančių, XX amžiaus pradžią primenančių šeimyninių fotografijų arba už iš palubės nusvyrančių gėlių. Stalai kaip smuklei net per padorūs, o vienas klibantis, nuo kurio mes persėdome prie kito, veikiausiai jau pakeistas. Galbūt ir angliškas valgiaraščio variantas jau yra, nes, pasak padavėjos, jis kaip tik
tuo metu buvo rengiamas.

Palyginti su Belmonte dar esančia lauko kavine, smuklėje patiekalų kainos didesnės, tačiau mažesnės nei restorane. Valgiaraštis, vėl lyginame, čia ilgiausias, tik, natūralu, „smukliškas“. Yra pora specialiųjų smuklės patiekalų 3–4 žmonėms: „Joanos Carinovos vaišės“ iš didžkukulių, žemaičių blynų, vėdarų, plokštainio, bulvinių blynų rinkinio (45,50 Lt) ir „Leoniškių dvaro puota“ iš vištienos šlaunelės, dešrelių, kiaulienos šonkaulių, kiaulės ausų rinkinio (49,90 Lt). Mokėjimo kortelėmis smuklėje, kitaip nei lauko kavinėje, atsiskaityti galima. Lauko kavinėje to padaryti ne kartą anksčiau nepavykus ir šįkart jos valgiaraštyje aptikus prierašą, kad „mokėjimo kortelių laikinai neaptarnaujame“, kyla viena mintis – „laikinai“ kai kam, vadinasi, gali būti ir metai ar dveji.

O smuklėje išpūčiau akis pamačiusi lietuviškąjį užrašą „valgiaraštis“ – šiais laikais kavinėse tai itin reta. Beje, tarptautinis žodis irgi ant valgiaraščio yra, bet kažkodėl – „menu“. Galbūt čia ne korektūros klaida, galbūt tiesiog valgiaraštis mena senuosius laikus – paklausti pamiršau. O apie šioje smuklėje siūlomą mūsų kompanijai dar nematytą „Butautų dvaro bravoro“ gaminamą alų teiravomės, bet padavėja veikiausiai nusprendė, kad lankstinukas mus apšvies geriau nei ji. Tiesa, ji mums prasitarė, kad, norėdami atminimui pasiimti originalų alaus butelį, kitose užeigose mokėtume už tuščią ne 5 Lt, kaip kad Carinovos smuklėje, o apie 10 Lt (1 litras šio alaus kainuoja 16 Lt, 2 litrai – 26 Lt). Kažkodėl mums atrodė, kad bet kokio gėrimo kavinėse kainą sudaro ne tik skysčio, bet ir taros kaina. Tiek to, nusprendžiame, jei nesi alaus taros kolekcininkas, negi tempsi namo, kad ant lentynos dulkėtų. Beje, užsisakę šio alaus, mūsų manymu, panašaus į pagamintą tamsiuoju alumi garsėjančiose šalyse, gausite ir specialius baltus molinius bokalus.

O štai apie baltojo vyno taures smuklė pamiršo, taip pat – valgiaraštyje nurodyti, kokios šalies ar vynuogių rūšies yra vienintelis taurėmis siūlomas „namų vynas“. Baltojo buvo patiekta labiau raudonajam tinkamoje taurėje, bet pagyrimas smuklei – tinkamos temperatūros. Buteliais daugiausia siūloma ispaniškųjų (45–60 Lt), brangiausias baltasis yra "Mouton Cadet Blanc" (105 Lt), o raudonasis – "Villa Antinori Toscana IGT" (139 Lt), jei pageidausite šampano, butelis "Marques De Monistrol Cava Reserva Privada" kainuos 90 Lt.

Gurmanų nedžiugina
Nuo gėrimų grįžkime prie maisto. Kaip minėta, valgiaraštis čia gana ilgas, bet gurmaniškų patiekalų mėgėjams rinktis vargu ar bus iš ko. Patiekalų skonis panašus į daugelyje užkandinių ar smuklių siūlomų: baravykienė buvo elementari baravykienė (8,50 Lt), rūkytos lašišos su daržovėmis salotos kaip salotos (8,90 Lt), keptas jūros ešerys su karštu pamidoru, alyvuogėmis, raudonosiomis paprikomis ir kitais priedais (18,50 Lt) šiek tiek priminė virtą ešerį, nors patiekalas buvo skanus, o jautienos liežuvį su grybų ir sūrio padažu (19,90 Lt) vakarieniautojas gyrė. Beje, nemėgstantiems grietinėlės smuklės valgiaraštis gerokai sutrumpės, nes jos dedama į daugelį karštųjų patiekalų. O štai svogūnų nemėgėjai galės rinktis iš daugiau patiekalų nei kitose tokio tipo užeigose. Vertėtų pridurti, kad, nors patiekalų skonis ir ne įmantriausias, bet estetiškai jie atrodė gana patraukliai. Apskritai pavalgyti čia galima sočiai ir nesmarkiai piniginę patuštinus: užkandžiai kainuoja 6,50–11,50 Lt, salotos ir mišrainės – 6,50–8,90 Lt, sriubos – 5,90–8,50 Lt, karštieji patiekalai vidutiniškai – 16 Lt (be minėtų dviejų brangesnių specialių pasiūlymų), saldieji patiekalai – 4,90–6,90 Lt. Nors buvome nusiteikę prastam aptarnavimui (kaip kad teko ne vienam patirti lauko kavinėje), smuklėje ir patiekalai nešti greitai, ir peleninės keistos, ir šakučių bei peilių kombinacijas liaudiškai apsirėdžiusios padavėjos išmano, tik informacijos jos pateikė ne tiek, kiek norėjome. Kita vertus, akivaizdžiai matėsi, kaip jų veidus yra išrašęs visos darbo dienos nuovargis.

Rima Pačkauskaitė
Verslo žinios, 2005 09 02
Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius>>

„Belmonto“ archyvo nuotr.