„Skonis ir kvapas“ – popiečio arbatos malonumas (Vilnius)

Arbatos ir kavos namų „Skonis ir kvapas“ aplinka maloni, jauki ir neįpareigojanti, – vieta, kur mielai užeitum dar kartą. Tačiau, jei panašius komplimentus norėtų išgirsti ir šios įstaigos padavėjai, virėjai – jiems vertėtų pasitempti.

Bandymas papietauti praėjusį penktadienį virto savotiška ekskursija po sostinės Trakų gatvės restoranus. Su pašnekove sutarėme susitikti turkiškame „Ephesus“ (lietuviškai skaityti – Efesus).

Šį restoraną su garsiąja Efeso Artemidės šventykla, pasirodė, sieja panaši painiava.

Nuo seno autoriai, rašantys apie šį pasaulio stebuklą, neturi bendros nuomonės, apie kurią iš tų šventyklų rašyti: apie paskutinę ar priešpaskutinę; ką pagaliau sudegino Herostratas ir ką pastatė Chersitronas.

Taip ir čia – užsukęs į restoraną pradedi abejoti, ar patekai ten, kur norėjai. „Ephesus“ pirmasis aukštas interjeru, mažais staliukais labiau primena bistro kavinę. Rūsyje kur kas jaukiau, be to, nėra nė vieno svečio, tad gal ir būtų galima prisėsti ilgesniam pokalbiui, tačiau padavėja sustabdo mus: būtų geriau, jog prisėstumėme pirmajame aukšte, nes jai lakstyti per du aukštus ir viską sužiūrėti per sunku. Paklausta, ar visada jai tenka darbuotis vienai, mergina atsidūsta, – „kaip kada“.

Aišku, mes ne kokios nors nesusipratėlės, kad prisidėtumėme prie vietos merginos išnaudojimo užsieniečio labui.

Veriame šalia esančių „Keistų ženklų“ duris. Čia, kaip įprasta pietų metu, sausakimša, zuja padavėjos, akivaizdu, jog pavalgyti gausime ir būsime greitai aptarnautos, tačiau kolegė suka nosį – prirūkyta, nėra kuo kvėpuoti. Jos tiesa, – dūmų tiek, kad kirvį gali kabinti.

Slaptumas – į naudą
Nebenorėdamos daugiau blaškytis sukame į patikrintus kavos ir arbatos namus „Skonis ir kvapas“ (manau, jei pietauti būčiau ėjusi su pašnekovu, mėgstančiu alų, taip greitai apsisprendę nebūtume, nes alus čia tik dviejų rūšių, ir tas – buteliuose. Pagaliau, jo galima gauti kitose vietose, o čia – arbatos ir kavos karalystė).

Penktadienį pietų metu žmonių čia jau nebe tiek, kiek tais kavinės klestėjimo laikais, kai norint patekti į vidų reikėdavo pasistumdyti eilėje už durų, tačiau atokesnio laisvo staliuko nėra.

„Skonis ir kvapas“ – tai vieta iš nedaugelio mieste, kur interjeras jaukus, išpuoselėtas, tačiau kartu ir neįpareigojantis. O originalesnio valgiaraščio nei čia atnešama vėduoklė, ant kurios surašytos arbatos ir kavos, regėti niekur neteko.

Originalus ir pagrindinis valgiaraštis. Tiesa, jis gerokai trumpesnis nei pirmasis: kiek daugiau nei dešimt nuo 10 Lt iki 17 Lt kainuojančių šaltųjų užkandžių ir apie dvidešimt nuo 16 iki 29 Lt kainuojančių pagrindinių patiekalų, dviejų rūšių sriubos (nuo 6 iki 8 Lt). Patiekalų nedaug, tačiau išsirinkti juos ne taip paprasta, nes valgiaraštyje jie aprašyti minimaliai, o papildomos informacijos apie juos negavome.

Padavėjas, paklaustas, ką gali rekomenduoti, tik truktelėjo pečiais. „Tai priklauso nuo to, ko jūs pageidaujate. Šiaip svečiai dažnai valgo sodo žalėsių salotas, šviežius pomidorus su mocarelos sūriu...“, – pagal eilę vardija jis. Gerai, jau gerai. Pačios dar sykį perskaitysime tą valgiaraštį. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, informacijos stoka šįsyk išėjo į naudą. Mat kolegė, jei būtų žinojusi, jog salotos su mėlynuoju sūriu pagardintos saldžiarūgščiu padažu (12 Lt), jų niekad nebūtų užsakiusi.

O dabar užsisakė, paragavo ir net gyrė, jog šiuo atveju, jis visai dera. Vytinto kumpio ir melionų salotos (17 Lt) taip pat buvo labai skanios – kumpis, nors ir ne ispaniškas, o lietuviškas, buvo skanus ir puikiai derėjo su nedideliais rutuliukais supjaustytais melionais ir tuo pačiu saldžiarūgščiu padažu.

Paragavusios pagrindinių patiekalų abi sutinkame, jog jie nėra šių namų pažiba – ant iešmo kepta kiaulienos sprandinė (19 Lt) buvo „guminė“, o jūros gėrybių troškinį (21 Lt) gadino iš menkės gabalėlių neišrinktos ašakos. Ką sakyti, – tikėjomės daugiau išmonės ir originalumo.

Nors galbūt reiktų vėl kaltinti padavėją, nelinkusį mums nieko paaiškinti. Keistokas pasirodė šių arbatos ir kavos namų sprendimas vyną siūlyti nuo 150 ml (tokio kiekio pietų metu gal kiek daugoka). Mažiau, t. y. 50 ml, galima gauti tik desertinio vyno.

Dalykiniam pokalbiui arbatos namus gal ir būtų galima rinktis, jei iš anksto rezervuosite atokesnį ir didelį staliuką. Administratorė minėjo, jog didesnei grupei žmonių galima užsisakyti ir atskirą salę.

Kitu atveju gali tekti spiestis prie nedidelio staliuko, ant kurio vos išsitenka keletas didelių lėkščių, tad ką jau kalbėti apie kompiuterį. Staliukai arbatos ir kavos nuomose sustatyti gana toli vienas nuo kito, tad galima išvengti kaimynų „dalyvavimo“ pokalbyje. Neerzina ir kalbėtis netrukdo tyliai skambanti muzika.

Kavai lygių nėra
Kavos, arbatos ir saldumynų mėgėjai „Skonio ir kvapo“ namuose ras kuo pasmaguriauti. Arbatos čia galima rinktis iš daugiau nei 180 rūšių (puodelio kaina nuo 3 iki 9,90 Lt), kavos – iš daugiau nei 15 rūšių (puodelio kaina nuo 3 iki 10 Lt). O tokios airiškos kavos (10 Lt), kokia gaminama čia, teigė mano pašnekovė, kitur mieste negausi (tik keista, jog ją patiekia prieš valgį – apetito ji tikrai nežadina). O kur desertai: anyžiniai ir imbieriniai sausainėliai (3,50 Lt/100 g), imbierinis obuolių pyragas (5 Lt) ir t. t. Užsukus čia arbatos galima tik pritarti Henrio Džeimso citatai, kuri puošia vieną iš valgiaraščio puslapių: „Yra tik keletas valandų, malonesnių už tą, kuri paskiriama popiečio arbatos ceremonijai“.

Jolanta Malinauskienė
Verslo žinios, 2005 12 02
„Skonis ir kvapas“ nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>