Nuo 1991 metų Rusijoje daugiau nei pusę 15 – 45 metų amžiaus žmonių mirčių sukėlė alkoholis. Šios šalies pavyzdys puikiai iliustruoja sobriologijos dėsnį, teigiantį, kad nuostoliai iš alkoholio valstybei yra visada didesni už gautą pelną: 2006 m. Rusijoje iš alkoholio į biudžetą surinkta 55,4 milijardų rublių, o patirti nuostoliai sudarė net 500 milijardų.
Alkoholio vartojimas Rusijoje pasiekė neregėtą mąstą, todėl problemą siekiama pažaboti viešinant informaciją, kuri anksčiau nebuvo lengvai prieinama. Antialkoholio kampanija Rusijoje atskleidžia atliktų tyrimų duomenis, rodančius, kad rinkoje esanti degtinė gali būti gaminama iš pjuvenų, naftos ar netgi mėšlo. Pasak specialistų, skirtumai tarp šių gaminių nenustatomi net mokslininkų laboratorijose.
Statistika, gąsdinanti net prezidentą
2010 metus Rusija pasitiko dvigubai didindama minimalią degtinės kainą. Dėl to šiuo metu pusė litro degtinės šalyje mažiausiai kainuoja 89 rublius (7,74 lt). Alkoholio branginimas yra dalis dabartinės antialkoholinės kampanijos Rusijoje, kurios priešakyje šalies vadovas Dimitrijus Medvedevas.
Rusijoje kovos su alkoholizmu imtasi tuomet, kai šalis pasiekė beveik katastrofišką situaciją. Vidutiniškai vienas asmuo per metus Rusijoje išgeria 20 litrų grynojo alkoholio. Šis skaičius du kartus viršija Lietuvos rodiklius: 2009 metų duomenimis, vienam lietuviui tenka 10,9 litro. Taip pat skaičiuojama, kad vidutiniškai rusas išgeria 34 butelius degtinės per metus, taigi - statistiniam rusui tenka 2 tonos degtinės per visą gyvenimą. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) yra nustačiusi – jei gryno alkoholio kiekis vienam gyventojui yra 7-8 litrai, prasideda spartus tautos išnykimas. Esant tokiam alkoholio vartojimui šalyje mažėja sveikų gimdytojų, nepataisomai išsigimsta genofondas, vystosi demografinis kolapsas.
Rusijos tolerancija alkoholiui – menka paslaptis. Naivu manyti, kad alkoholio vartojimo padarinių ilgus metus šalies vadovai tiesiog nepastebėjo. Tačiau kai situacija tapo tokia, jog 60% vyrų Rusijoje nebesulaukia pensijos, o vyrų gyvenimo trukmė tapo trumpesnė už tokių skurdžių šalių kaip Hondūras ar Bangladešas, šalies valdžia sunerimo. Dūmos deputatės Tatjanos Jakovlevos teigimu, 900 000 žmonių Rusijoje kasmet miršta dėl alkoholio vartojimo, todėl užsimerkti prieš tokius skaičius negali net beveik 142 milijonus gyventojų turinti šalis, kuri nepamirškime yra militaristinė valstybė. Vargu bau ar šalis, kurios didžioji dalis armijos vyrų kenčia nuo alkoholizmo, gali būti laikoma rimtu priešininku.
Maisto produktas apsišaukėlis
Nors statistiniai mirčių atvejai nuo alkoholio sukeltų ligų yra bauginantys ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje, europietiška visuomenė alkoholį vis dar laiko maisto produktu. Tokia situacija susiklostė dėl produkto legalumo, aukšto prieinamumo lygio bei nepakankamai varžomos reklamos laisvės. Svarbu žinoti, kad nors alkoholiniuose gėrimuose apstu kalorijų, tačiau visiškai nėra mineralų ar vitaminų, o pats alkoholis tėra tik klasikinė psichoaktyvi medžiaga. Kitais žodžiais tariant, alkoholis yra mutageninis, neurotoksinis, kancerogeninis, teratogeninis, depresinis, narkotinis nuodas – C2H5OH, didžiausią poveikį turintis centrinei nervų sistemai.
Alkoholis įtakoja kraujagyslių pralaidumą bei skatina aterosklerozės procesus kraujagyslėse. Vartojant alkoholį atsiranda neigiamas poveikis kepenims, o ypač smegenims ir lytinėms ląstelėms, taip pat padidėja tikimybė susirgti cukralige, įvairiomis vėžio formomis, arterine hipertenzija. Svarbu paminėti ir tai, kad, vėliausių tyrimų duomenimis, Lietuvoje 50% pacientų, mirusių nuo išeminės širdies ligos, šlapime ar kraujyje rasta alkoholio. Akivaizdu, kad alkoholis, kuris smegenyse laikosi nuo 14 iki 30 parų ir ten atlieka ardomuosius darbus, sistemingai kenkia visam žmogaus organizmui, o stiprieji gėrimai yra absorbuojami lėčiau, kadangi didelė alkoholio koncentracija sulėtina fizinį skysčio apdorojimą skrandyje ir žarnyne.
Alkoholio vartojimo pasekmės žmogaus sveikatai - jokia sensacija. Kiekvienas žino, kad šis legalus narkotikas kenkia organizmui, tačiau sąmoningai ignoruoja faktą, kad 54% alkoholio vartotojų tampa nuo jo priklausomi.
Suklastotai istorijai į dantis nežiūrima
Alkoholiniai gėrimai skiriasi savo tikslia chemine sudėtimi ir tam tikro lygiu fiziologiniu poveikiu kūnui, bet jų visų pagrindinis komponentas yra etilo alkoholis arba etanolis. Sekant Rusijos pavyzdžiu, matyti, kad etilo alkoholis yra gana paslaptingas produktas. Leonido Brežnevo valdymo laikais (1972 m.), Sovietų standartas GOST etilo spiritą apibrėžė kaip „lengvai užsiliepsnojantį, bespalvį skystį su specifiniu kvapu, priskiriamą prie stipriai veikiančių narkotikų, pradžioje sukeliančių sužadinimą, o po to centrinės nervų sistemos (CNS) paralyžių.“ Praėjus dešimtmečiui, jau valdant Jurijui Andropovui (1982 m.) tas pats GOST etilo spiritą vadina „lengvai užsiliepsnojančiu, bespalviu skysčiu su specifiniu kvapu, priskiriamu prie stipriai veikiančių narkotikų“. Matyti, kad informacija apie CNS paralyžių paslaptingai dingsta iš šio apibrėžimo. Dar po 18 metų (2000 m.), valdant Vladimirui Putinui, GOST pateikiamas apibrėžimas dar labiau trumpinamas ir etilo alkoholis tampa „bespalviu lengvai užsiliepsnojančiu skysčiu“. Vis trumpėjantis etanolio apibrėžimas yra puikus interesų grupių aktyvumo pavyzdys, galintis įtakoti netgi šalies standartų kategorijas.
Degtinė laikoma nacionaliniu Rusijos produktu ilgą laiką kurto mito dėka. Tvirtinama, kad monarchas Isadoras degtinės receptą išrado dar 1430 metais, o degtinės muziejuje galima susipažinti ir su paties monarcho vaškine figūra. Aiškėja, kad nėra jokių dokumentų ar istorinių šaltinių, galinčių paliudyti šią teoriją, todėl muziejaus darbuotojai trauko pečiais negalėdami paaiškinti, kaip ši figūra atsirado muziejuje. Tuo tarpu, istorikams kyla klausimas, iš kur monarchas Isadoras galėjo gauti rektifikuoto spirito jei kolonos, naudojamos gaminti rektifikuotam spiritui (chemijai, parfumerijai ir pan.) atsirado tik 1880 metais. Įdomu ir tai, kad 40 laipsnių etilo spirito tirpalas su užrašu „Vodka“ ant butelio pirmą kartą buvo išleistas 1936 metais. Akivaizdu, kad Rusijos degtinės gamintojams buvo itin svarbu nusičiupti degtinės, kaip tradicinio produkto, etiketę tam, kad ši būtų išmaniai naudojama rinkodaroje.
Nacionaliniai degtinės gamybos ypatumai
Dažnai tenka susidurti su nuomone, kad degtinė yra mažiausiai kenksminga dėl to, kad yra skaidri. Daugelis žmonių tiki, kad degtinė yra pranašesnė už kitus alkoholinius gėrimus savo natūralumu, nes yra gaminama iš auksaspalvių grūdų. Rusijos televizijos kanalo NTV MIR rodytas laidų ciklas „Vodka“ atskleidė daugybę įdomių faktų apie degtinės gamybą bei marketingą. Mokslininkų ir profesionalių žurnalistų rengta laida parodė, kad tokia nuostata toli gražu neatitinka realybės.
Minėtoje laidoje Vladimiras Nužnyj, medicinos mokslų daktaras, degtinę vadina pačiu nuodingiausiu stipriuoju gėrimu. Jo teigimu, visi pasaulio stiprieji gėrimai – distiliatai, o degtinė – vienintelis rektifikatas, kurio sudėtyje rektifikuotas etilo spiritas. Destiliacija – cheminių junginių mišinių arba tirpalų atskyrimo būdas, pagrįstas tų junginių virimo temperatūrų skirtumais. Šiuo būdu atskiriant tirpalą lieka daug priemaišų. Rektifikacija – tokio paties pobūdžio procesas, tik spirito garai renkami iš tam tikro aukščio, dėl to priemaišų beveik nelieka. Būtent rektifikavimo proceso dėka, tampa nebesvarbu iš ko spiritas gaminas – ar iš naftos, ar iš rugių, kadangi ir vienu ir kitu atveju degtinė yra grynas etilo spirito tirpalas. Dar 1880 metais Rusijoje buvo išleista knyga „Kaip gaminti spiritą iš samanų, medienos, šiaudų ir šieno", tad galima tik įsivaizduoti, kiek galėjo patobulėti jau
XIX a. žinomi gamybos metodai. Mokslininkų teigimu, atskirti ar sintetinis spiritas pagamintas iš naftos, ar hidrolizinis spiritas – iš medienos yra neįmanoma net laboratoriškai dėl didelio tokio tirpalo švarumo. Juk iš 7 klasės chemijos pamokų žinių žinome, kad jei medžiagos turi vienodą formulę (C2H5OH) tai jų charakteristikos nepriklauso nuo sintezavimo būdo. Taigi kaip ne keista, iš naftos gaminamas spiritas laikomas nuodu, o gaminamas iš rugių – parduodamas kaip degtinė.
Be to, TV laidos „Vodka“ metu buvo atliekamas eksperimentas, kurio tikslas išsiaiškinti, koks gi pigiausias būdas gaminti etilo spiritą? Mokslininkai sumaišo karvių mėšlą su vandeniu, šią masę užvirina ir įdėję sieros rūgšties bei kreidos miltelių gauna atsakymą - tai galvijų mėšlas. Taigi panašu, kad degtinė savo kokybe nesiskiria nuo įvairių losjonų, kuriuos geria marginalai, kadangi tai gaminama iš to paties etilo spirito.
Šešėlis krenta ir ant „prabangesnių“ stipriųjų gėrimų
Pasaulyje degtinė paprastai priskiriama vidutinės klasės vartotojams, o vadinamam „elitui“ ir inteligentijai tokio gėrimo vartoti nepritinka. Intelektualiais ir kultūringais alkoholio vartotojais save vadinantys žmonės renkasi daug tauresnius ir prabangesnius gėrimus – konjaką, vyną, viskį, brendį.
Laidos „Vodka“ kūrėjai tikina, kad konjakas ne visada yra du kartus „per aparatą pervarytas“ vynas. Pasirodo, didelė dalis parduotuvėse randamo konjako pagaminama daug paprastesniu būdu. Gamyklose konjakui gaminti naudojamas mišinys iš fuzelio, etilo spirito, aldehidų-eterinės frakcijos bei tanino, naudojamo suteikti „ąžuolinės bačkos išlaikymo“ efektą. Ši medžiaga padeda praeiti organoleptinius testus, o cukraus sirupas ir kitos papildomos medžiagos suteikia reikalingą spalvą. Dėl tokios gamybos iš 14 gaminių profesionalių degustatorių testus praėjo vos 6 konjako rūšys, o 4 iš jų tik sąlyginai atitiko standartus. Laidos - eksperimento metu akivaizdžiai parodoma ir tai, kaip iš vyno mielių koncentrato, cukraus, vandens ir dar kelių medžiagų per 14 dienų galima pagaminti 23 litrus vyno, nors normaliai šis procesas turėtų trukti pusę metų. Iš 50 įvairių vyno butelių degustatorių testus praėjo tik 20. Veikiausiai ir jų gamyba yra gaubiama tam tikrų paslapčių.
Platininiai rinkodaros triukai
Rusijos degtinės gamintojai patvirtina, kad degtinės savikaina tėra 5-6 rubliai, o likusi kainos dalis proporcinga gamintojo investuotoms lėšoms į reklamą, prekės ženklą, pakuotę ir kita. Nors turinys tas pats - įpakavimas ir kaina skirtingi, nes kol prekė reklamuojama, tol vartotojas už ją permoka. Degtinės prekės ženklo vadybininkas iš Rusijos Valdimiras Černovas teigia, kad degtinė yra 95 % rinkodaros, dėl to jo profesijos atstovams tenka sugalvoti vis naujų užrašų ant etikečių, galinčių privilioti klientus.
Be minėtos degtinės reklamos tendencijos sieti šį alkoholinį gėrimą su „senolių receptais“, kuriems istoriškai pasirodo nėra jokio pagrindo, plačiai naudojamas ir dar vienas reklaminis triukas - sidabriniai, auksiniai ir platininiai filtrai. Toks reklaminis sprendimas, visų pirma apeliuojantis į prekės kokybės poreikį, itin ryškus ir Lietuvoje. Reklamose dažnai pabrėžiamos degtinės gamybos technologijų ypatybės: „Nauja kokybė filtruota per sidabro filtrus“, „Išgryninta aukso filtrais. Todėl dar švelnesnė“, „ tai vienintelė degtinė pagaminta Lietuvoje, kuri yra filtruota per platinos filtrus. Perėjusi 5 filtrus degtinė tampa gryna kaip krištolas, o tauriausias iš visų metalas – platina – gėrimo gurkšnį paverčia neprilygstamai glotniu“.
Rusijos mokslininkų teigimu, nei sidabriniai, nei auksiniai filtrai jokios įtakos degtinės gamybai neturi, kadangi kontakto laikas su gaminiu tėra 3 minutės. Toks laikas per trumpas bet kokiam efektui išgauti. Platininiai filtrai, ekspertų teigimu, netgi gali būti kenksmingi, tačiau tam įrodyti reikalingi tolimesni tyrimai. Degtinės skonio ir kokybės skirtumus gali nulemti tik aktyvuota anglis.
Kovos ginklai - seni metodai ar nauja panacėja?
Rusijoje pradėtai vykdyti antialkoholinei kompanijai tenka sunki užduotis: statistiniai rodikliai nepalankūs, alkoholio industrija aktyvi, o pakeisti visuomenės požiūrį į alkoholio vartojimą reikia daugybės laiko. Kokius gi būdus kovoti su „Rusijos dievu”, kaip degtinę vadino vienas žymus Rusijos rašytojas, pasirinko šalis?
Pasirodo, kad Rusijos sveikatos specialistai ir alkoholio kontrolės ekspertai nesiekia išrasti dviratį, o naudojasi tuo, kas jau senai žinoma ir nustatyta visuomenės sveikatos profesionalų. Jevgenijus Roizmanas, fondo „Blaivus miestas“ narys, tikina, kad norint pažaboti alkoholizmą šalyje reikia: kelti degtinės kainą; licenzijuoti vaistines parduodančias losjonus ar kitokius dvigubos paskirties skysčius; riboti alkoholio pardavimo vietas; riboti alkoholio pardavimo laiką; būtinai kelti amžiaus cenzą; deklaruoti valstybės poziciją šiuo klausimu.
Taigi aukščiausia Rusijos valdžia, kaktomuša susidūrusi su ilgus metus naudotos tautos girdymo politikos padariniais, nesigriebia jokių naujovių. Šalis naudojasi mokslininkų nuomone, kurios taip dažnai nepripažįsta alkoholio industrija ir politikai, bei didžiausiu XXI amžiaus ginklu – viešumu. Šiuo metu Rusijos žiniasklaidoje dažniau nei bet kada anksčiau kalbama apie alkoholio žalą, atliekami rimti žurnalistiniai tyrimai, kuriamos mokslinio pobūdžio laidos apie alkoholio žalą, o vartotojams suteikiama galimybė sužinoti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma tabu.
Vaida Liutkutė
Nuotraukos: inmagine.com
www.valstietis.lt informacija
2011 02 24
