Kriaušės - viena iš mūsų rudeninių sodo gėrybių, nors ir ne tokios populiarios kaip obuoliai, ne vienam jos asocijuojasi su vėlyvos vasaros ir ankstyvojo rudens derliumi. Ar tai - naudingas vaisius, ir ką įdomesnio galime iš jo pagaminti?
Pirmiausia - šiek tiek istorijos. Kriaušės yra mūsų vietiniai vaisiai - jos nuo seno auga vidutinio ir vėsaus klimato juostose Europos bei Azijos žemynuose, taip pat - Šiaurės Afrikoje, ir maistui vartojamos jau labai seniai. Įdomu tai, kad kriaušių medžiai senovėje buvo vertinami ne tik kaip vaismedžiai, bet ir dėl savo medienos. Jų mediena laikyta (ir iki šiol naudojama) labai tinkama pučiamųjų instrumentų gamybai, iš kriaušmedžių taip pat gaminami baldai, medžio drožiniai ir stalo įrankiai. Ši mediena ypač tinka stalo įrankiams (mentelėms, šaukštams, maišyklėms ir pan.) nes niekaip neveikia gaminamo maisto kvapo ar skonio, be to, tokie mediniai įrankiai yra atsparūs plovimui, gramdymui ir šveitimui. Kriaušių medžių medieną taip pat patariama naudoti kepant ant laužo ar rūkant maistą, nes degdama ji išskiria malonų švelnų aromatą, kurio šiek tiek sugeria ir ant ugines kepami/rūkomi maisto produktai.
Na, o kriaušių vaisiai yra ne tik skanūs, bet ir naudingi sveikatai. Juose yra įvairių mikroelementų: kalio, vario, boro, folio rūgšties bei kitų, taip pat vitaminų A, C, K ir PP. Kriaušėse ypač daug ląstelienos, todėl jos užpildo skrandį ir suteikia sotumo jausmo. Šie vaisiai taip pat veikia kaip diuretikas, slopina karščiavimą ir uždegimus, stiprina kaulus ir taip užkerta kelią osteoporozei, reguliuoja virškinamojo trakto veiklą. Kriaušes gali valgyti dauguma žmonių, nes jos gerai virškinamos ir labai retai alergizuoja. Nors pasitaiko nuomonių, kad reikia nulupti kriaušių odelę, nes ji kietoka ir esą sunkiai virškinama, to daryti nereikėtų - gerai sukramtyta kriaušių odelė yra puikiai virškinama, ir būtent joje bei iškart po ja yra daugiausia antioksidantų bei ląstelienos. Beje, jei nusiskynėte ar nusipirkote neprisirpusių kriaušių, nieko baisaus - kambario temperatūroje šie vaisiai sunoksta, tereikia palaukti keletą dienų. Šį procesą paspartina etileno dujos, kurias išskiria kai kurie kiti vaisiai ar daržovės, pavyzdžiui, bananai ar pomidorai. Tiesiog padėkite žalias kriaušes šalia prisirpusių pomidorų ar bananų kekės ir luktelėkite - po kelių dienų jau gardžiuositės prinokusiais vaisiais.
Šiandien kriaušių veislių yra tikrai daug - net apie 3000, daugiausia kriaušių užauginama Kinijoje, o suvalgoma - Argentinoje, Italijoje ir, turbūt neatsitiktinai - taip pat Kinijoje. Ką skanaus galima pagaminti iš šių vaisių? Pirmiausia kriaušės, žinoma, valgomos žalios, o derliaus perteklių galima konservuoti - vaisius džiovinti, virti kriaušių marmeladus ir uogienes, taip pat dėti jų į nesaldžius padažus ir daržovių tyres. Kulinarijoje kriaušės vartojamos daugiausia desertams gaminti, labai panašiai kaip obuoliai - Europoje kepami kriaušių pyragai, bandelės ir pyragėliai su kriaušėmis. Pietų Amerikoje šie vaisiai konservuojami rudojo cukraus sirupe ir toks desertas vadinamas dulce de peras arba pera pasada. Nuluptos stambiai supjaustytos kriaušės apverdamos ir laikomos nefiltruoto rudojo cukraus sirupe su imbieru, cinamonu ir gvazdikėliais. Panašiai kriaušės ruošiamos ir Artimuosiuose Rytuose - Turkijoje, Persijoje ir Arabų šalyse, tik čia į sirupą dar įmaišoma kardamono, vanilės, kartais - aitriųjų pipirų ir graikinių riešutų.
Tuo tarpu Tolimuosiuos Rytuose kriaušės dažnai valgomos kaip nesaldus užkandis - jos marinuojamos arba rauginamos. Beje, šiems receptams naudojamos kitokios kriaušės - didelės, apvalios, vandeningos, balto minkštimo ir švelnaus skonio, vadinamosios kininėmis kriaušėmis, arba kiniškais obuoliais (nors jos nėra hibridas ir su obuoliais jos neturi nieko bendro). Šių kriaušių gimtinė yra Azija, ir, pavyzdžiui, Korėjoje jos vartojamos marinatams gaminti arba specialiam padažui ruošti - kriaušės sumalamos į košę ir sumaišomos su česnakais, sojų padažu, cukrumi, ryžių actu ir sezamų aliejumi - toks padažas dažnai patiekiamas su grilio patiekalais. Tailande ir kaimyninėse šalyse su kriaušėmis gaminamos gaivios pikantiškos salotos - kininių kriaušių vaisiai smulkiai sutarkuojami ir sumaišomi su smulkintais salierais, kalendros lapeliais, tarkuotu imbieru, svogūno laiškais, viskas apšlakstoma ryžių actu, žaliosios citrinos sultimis ir paskaninama čili pipirais, kartais - ir sezamo aliejumi arba sėklomis. Kinijoje manoma, kad šios kriaušės itin naudingos sveikatai - pavyzdžiui, garuose virtos ar troškintos kriaušės laikomos vaistu nuo peršalimo sukelto kosulio ir gerklės perštėjimo, taip pat tikima, kad kriaušės valo plaučius, palaiko odos elastingumą, gydo virškinimo sutrikimus. Kaip gydomoji priemonė taip pat vartojamas kriaušių lapų nuoviras.
Beje, iš kriaušių galima gaminti ir gėrimus - ne tik sultis ir sirupus, bet ir alkoholinius gėrimus, iš kurių turbūt geriausiai žinomas peris. Anglai periu (angl. perry, nuo žodžio pear - kriaušė) vadina į sidrą panašų gėrimą, kurį gamina ne iš obuolių, o iš kriaušių, jis taip pat žinomas šiauriniuose Prancūzijos regionuose, ypač Normandijoje, bei buvusios D.Britanijos kolonijose - Kanadoje ir Australijoje. Vis dėlto dažniausiai alkoholiniams kokteiliams ruošti naudojamos kriaušių sultys arba sirupas.
Turbūt neliko abejonių, kad kriaušės - naudingi ir daug kulinarinių galimybių atveriantys vaisiai - belieka pasirinkti jums skaniausią veislę ir mėgautis šviežiu jų derliumi. Skanaus!
