O kur dėti panaudotą aliejų?

Miesto kavinės neretai pačios tvarkosi su iškilusiomis problemomis dėl gyvulinės kilmės atliekų bei panaudoto aliejaus utilizavimo, tačiau ne visada tvarkosi, laikantis higienos ir aplinkosaugos reikalavimų. Atėjusi vasara paaštrins šią problemą – talpyklose laikomi riebalai gali pradėti dvokti arba išsilieti į aplinką. Susikaupusį aliejų draudžiama pilti į kanalizacijos sistemą, nes riebalai užkemša („užaugina“) vamzdžius. Panikuoti dėl dar vienos piniginę patuštinsiančios problemos nereikia, nes seną aliejų galima ne tik legaliai, bet ir prasmingai panaudoti. Nepasitenkinimą galima reikšti tik miesto valdžiai. Nėra gerai, kai stereotipišku savivaldybės ir miesto verslininkų santykių modeliu tampa toks, kuriame tiek vieni, tiek kiti iškilus bėdai užima pasyvias pozicijas. Teigiamų rezultatų galima sulaukti tik abiem sektoriams bendradarbiaujant.

Surenkama nemokamai

Jaudintis dėl susikaupusio aliejaus iš tiesų nereikia visos Lietuvos verslininkams. Pakanka tik sudaryti sutartį su specialistais, kurie tvarkingai ir, svarbiausia, nemokamai išveža aliejų pagal suderintą grafiką. Verslininkui tereikia rasti 50 kvadratinių centimetrų erdvės plotą savo virtuvėje standartizuotai surinkimo talpai ir apmokyti personalą pilti panaudotą aliejų į ją. Atsiradus vietai, kur panaudotą aliejų galima pilti, atsiras ir poreikis dažniau jį keisti. Tai dar vienas teigiamas poslinkis rūpinantis savo klientų gerove. Aliejus nėra sveikatai naudingas produktas, o kelis kartus panaudotas kepimui jis tampa grėsmingu kancerogeniniu „užtaisu“. „Šiuo metu iš kai kurių miestų sulaukėme pagyvėjusio dėmesio mūsų teikiamoms paslaugoms, bet tai – daugiausia smulkūs verslininkai“, – pasakojo valymo paslaugų ir šalutinių gyvūninių produktų surinkimo įmonės „Antagutė“ direktorius Antanas Mikalainis. – „Didesni gamintojai turi didesnes talpyklas, tad laukia tikėdamiesi kažkokios palankios savivaldybės strategijos“. Bet net ir turint tinkamas laikymo sąlygas, nėra rekomenduojama kaupti atliekas savo teritorijoje. Aliejus gali pradėti gesti, skleisti nemalonų kvapą ir, bet kuriuo atveju, jį vis tiek reikės utilizuoti. Pasak A.Mikalainio, įmonė surenka šalutinius gyvūninius produktus visoje Lietuvoje ir Latvijoje. Panaudotas aliejus sudaro tik menką tokių atliekų dalį – visa kita: įvairios mėsos ir žuvies pramonės gamybinės atliekos, produkcija, kurios galiojimo laikas pasibaigęs. „Mūsų pozicija – surinkti kuo daugiau ir kuo efektyviau. Tvarkingas atliekų surinkimas kai kurioms įmonėms yra kaip pulsas. Jam sutrikus būtų neišvengta problemų gamyboje ir kitoje įmonės veikloje. Taip kaip žaliavų tiekimas, taip ir atliekų išvežimas yra svarbūs logistiniai veiksniai“, – akcentavo A. Mikalainis.

Trūksta sąmoningumo

Kaip A. Mikalainis teigė, nors šalutinių gyvūninių produktų surinkimu įmonė užsiima jau penketą metų, vis dar tebejaučiamas informacijos sklaidos trūkumas. Dar viena aktuali problema – nepakankamas suvokimas, kad švaria ir sveika aplinka reikia rūpintis patiems teršėjams. Pavydėtinas socialinės savimonės pavyzdys kaimyninės Skandinavijos šalys: ten šalia daugiabučių stovi keliolika rūšiavimo konteinerių, o miesto atliekos perdirbamos energijai gaminti...
Kalbant apie šalutinius gyvūninius produktus (ŠGP), dirbant su mėsa jų atliekų susidarymas neišvengiamas. Svarbu žinoti, kad, priešingai vis dar kai kur galiojančiam senamadiškam suvokimui, – nei mėsos produktų gamybos įmonės, nei viešojo maitinimo įstaigos negali ŠGP atsikratyti savavališkai. Įstojus į Europos Sąjungą tenka laikytis griežtų aplinkosauginių reikalavimų. Pagal 2002 metų Europos parlamento ir tarybos reglamentą, apibrėžiantį šalutinių gyvūninių atliekų surinkimo ir išvežimo taisykles, tokios atliekos turi būti surenkamos specialių įmonių ir utilizuojamos arba panaudojamos tolimesniam perdirbimui. 2005 m. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba parengė įsakymą dėl šalutinių gyvūninių produktų surinkimo, kuriame nurodoma, kad „nuo 2006 m. sausio 1 d. visi mažmeninės ir didmeninės prekybos bei viešojo maitinimo įmonėse esantys šalutiniai gyvūniniai produktai turi būti surenkami šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo įmonių“. ŠGP turi būti renkami į talpas, kuriomis klientus aprūpina surinkimo įmonė. Mėsos atliekos, pagal reglamentą, turi būti užšaldomos, nešaldytas jas galima laikyti tik vieną parą. Užšaldytas – iki 30 dienų. Tokio laikotarpio turi pakakti joms išvežti. Ar verslininkai tikrai laikosi europinių ŠGP tvarkymo sąlygų, griežtai tikrina Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Pagal šį pagrindinį Europos Sąjungos ŠGP tvarkymo dokumentą, nauja maitinimo įstaiga turi generuoti atliekų išvežimo planą, nes be jo neduodamas leidimas pradėti dirbti. Esant stabiliai įstatyminei bazei, inspektavimui ir atitinkamoms nuobaudoms – verslininkams, net jei nesvarstoma apie socialinę atsakomybę, vis tik nebekyla ranka nelegaliai atsikratyti atliekomis. Taigi situacija komerciniame sektoriuje gerėja. Nesprendžiama problema, kol kas lieka privatus sektorius. Pavyzdžiui, švedas savo virtuvės atliekas panaudos kompostavimui ir vėliau galės džiaugtis daugiabučio kooperatyviniame sode užaugintomis daržovėmis, o lietuvaitis viską suvers į bendrą rūgstantį buitinių atliekų konteinerį...

Biodegalai iš keptuvės

Vis dėlto šiuolaikinis požiūris į atliekas ir mūsų šalyje sparčiai keičiasi. Seniau pagrindinis tikslas buvo kuo toliau jas paslėpti, kad nesipainiotų po akimis. Nesimato – problemos nėra. Dabar vis labiau įsitvirtina tendencija po savęs palikti kuo mažiau atliekų, mėginti jas transformuoti tolimesniam naudojimui. Žmogus galų gale suvokia, kad pamiškėje suvertęs atliekas, po kelių metų ras jas toje pačioje vietoje ir, kas baisiausia, jų bus tik dar daugiau... Kalbant apie panaudotą aliejų, turbūt pats populiariausias jo transformavimo būdas – biodegalai. Internete daugybė iliustratyvių blogų, kuriuose tiek profesionalai, tiek savamoksliai žinovai demonstruoja, kaip padėti automobiliui riedėti įdarbinus skrudintuvės turinį (juk paprasta kaip du kart du – atskiedi aliejų spiritu ir, prašom, kuras). Vis tik geriau biokuro gamybą patikėti tuo užsiimančioms įstaigoms, nes savadarbis produktas gali „nepatikti“ varikliui. Mūsų šalyje taip pat jau plėtojasi sektorius, orientuotas į biokuro gamybą. Aišku, didžioji degalų dalis gaminama iš tam skirtų rapsų pasėlių, alksnių, kurių auginimui, paradoksalu, sunaudojama daug tradicinio kuro ir trąšų. Panaudotas aliejus sudaro tik menką biokuro gamybinės žaliavos procentą. „Reikia stengtis alternatyvaus kuro gamybai išnaudoti atliekas, o ne specialiai jam auginti pasėlius“, – įsitikinęs A.Mikalainis.

Surinkti būtina

Apskaičiuota, kad žmogus visiškai suvartoja 68 procentus vištienos masės, 62 procentus – kiaulienos, 54 procentus – galvijų, 52 procentus – avienos. Dėl to kiekvienais metais Europos Sąjungos teritorijoje pagaminama apie dešimt milijonų tonų mėsos atliekų, kurios jau netinkamos vartoti žmonėms. Visa maistui nevartotina masė gali būti naudojama kaip gamybinė medžiaga daugelyje pramonės sričių, pradedant kosmetika, baigiant technika. Prieš aštuonerius metus gyvūninės kilmės atliekas susidarančias viešojo maitinimo įstaigose dar buvo galima naudoti gyvulių maitinimui. Bet 2000 metais Europos Sąjungoje tokia praktika uždrausta kaip kanibalistinė. Be to, nustatyta, kad gyvulinės kilmės atliekų naudojimas pašarui prisidėjo prie gyvulių epidemijų kilimo (tarp jų – ir snukio bei kanopų ligos proveržis Didžiojoje Britanijoje 2001 m). Šiuo metu gyvūninės kilmės atliekos pagal savo sandarą skirstomos į tris kategorijas, visos, pagal griežtus Europos Sąjungos reglamento įsakymus, turi būti surenkamos specializuotų surinkimo įmonių. Į buitinių atliekų konteinerius mėsos atliekas meta tik privatūs asmenys. Valdžia dar nesugalvojo plano, kaip sutvarkyti šią problemą. Galima tikėtis, kad įsigalėjus elementariausio rūšiavimo kultūrai, bus imamasi ir tolimesnių žingsnių siekiant sukurti švaresnę ir sveikesnę gyvenamąją aplinką.