Praėjusį mėnesį restoranas Neringa kvietė į degustacinę vakarienę. Jos metu ne tik vaišino svečius, bet ir prašė nuomonės apie naująjį meniu, formuojamą atsižvelgiant į lankytojų skonį. Vakaro metu svečiams išdalintos anketos, kuriose jie išsakė patiekalų pliusus bei minusus. Po vakarienės, restorano kolektyvas buvo maloniai nustebintas – patiekalai, kurie, jų nuomone, neturėjo susilaukti dėmesio, itin patiko svečiams. Jie išskyrė po septynerių metų atgal į meniu grįžusias rūkytos lašišos ir greipfrutų salotas su aguonų užpilu ir šio pavasario naujovę – gaivų žaliųjų citrinų pyragą su greipfrutų šerbetu.
Kaip įprasta, meniu atnaujinamas du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. Restorano vadybininkė, Agnė Baradinskaitė, išsidavė, jog tai – komandinis darbas, kuriame svarbiausios trys nuomonės: direktoriaus labiausiai vertinančio skonį, administratorėms svarbiausia kaina, o restorano vadybininkei – estetinė patiekalų išvaizda. Virtuvės šefas patiekalus kuria atsižvelgdamas į šiuos tris kriterijus ir iki šiolei jam tai puikiai pavyksta, meniu nesusilaukia neigiamos kritikos.
Pagrindinis Neringos restorano devizas – tradicija. Neveltui restoranas skaičiuoja daugiau nei 50 metų, ir vis dar siūlo tradicinį Kijevo kotletą ar „Neringos“ sultinį kartu su vietoje kepamu pyragėliu su mėsa. Šių patiekalų nesugebėtų nurungti net pačios didžiausios restorano naujienos. Šefas, kurdamas naują meniu, atsižvelgia ir į sezoniškumą. Tradiciškai vasarą vyrauja lengvi ir gaivūs patiekalai, o žiemą sunkesni ir sotesni. Taip pat, kiek įmanoma daugiau maisto produktų stengiasi pirkti iš vietinių tiekėjų. Vienintėlė išimtis – žuvis, kuri yra įsigijama užsienyje, vien dėl per mažos pasiūlos Lietuvoje.
Nors restorano stuburas – išlaikyti tradiciją, tačiau kuriamiems patiekalams įtakos turi ir kulinarijoje vyraujančios mados, tokios kaip molekulinė ar rytietiška virtuvės. Taipogi, vienas iš pagrindinių restorano tikslų yra ugdyti restoranų kultūrą, siūlant lankytojams patrauklias kainas, atvirą, nevaržančią bei neįpareigojančią aplinką.
Parengė: Gintarė Maigytė
Nuotraukos: Norbertas Kazlauskas