Madeira – XXI a. dvelksmas senovės fone

„Vežimaitis (toboganas) pro prabangių namų bei lūšnų duris siaurais takeliais darda Funchalo įlankos link. Vairuotojai neriasi iš kailio stengdamiesi neišversti mūsų į nutekamąjį griovį, pilną purvino vandens. Įlekiame į kryžkelę. Staiga vežimaitis su keturiais keleiviais, vos išvengęs susidūrimo, skrieja į orą. Nusileidžiame su trenksmu, tada stačiu šlaitu riedame į Livramento. Vairuotojai mikliai stabdo kojomis – nusileisti nuo kalno prireikė vos kelių minučių. Atsikvepiame – toks pasivažinėjimas yra košmariškas, tačiau legalus saugumo išbandymas, kurį, beje, Ernestas Hemingvėjus įvertino itin neigiamai. Su legendine Madeira, kur aristokratiški pensininkai invalidų vežimėliuose siurbčioja arbatą subtropinių sodų pavėsyje, jis turi mažai ką bendra“, - įspūdžiais apie kelionę po salą dalijasi „Financial Times“ priedo
„How to spend it“ žurnalistė.

Pokyčiai
Madeirą, 700 km nuo Maroko nutolusią salą, kelionių vadovas „Insight Guide“ apibūdina kaip „plūduriuojantį gėlių vazoną“, kenčiantį dėl radikalaus persodinimo. Gavusi iš Portugalijos svaiginančią savivaldą ir dosnią paramą iš ES Madeira išlaikė XIX a. ir sukūrė XXI a. bruožus. Rachoje, didingame pietų paplūdimyje, kurį įrėmina viena iš masyviausių uolų Europoje, Žemės ūkio departamentas finansavo 1.900 pėdų funikulieriaus, besileidžiančio į paplūdimį, statybą. Apačioje, siauroje derlingos žemės terasoje, nedidelėse lysvėse tarpsta pomidorai. Vietiniai ekonomistai apskaičiavo, kad, tinkamai investavus, tai būtų patys brangiausi pomidorai Žemėje.

Keliautojai iš Europos atvyksta čia pasirengę išleisti krūvas pinigų nekilnojamajam turtui. Prabangūs namai bei ūkiniai pastatai, kurių dūlėjimą pristabdo švelnus klimatas, dabar atnaujinami ir rengiami nuomoti. Apželdintuose soduose žydi retų rūšių orchidėjos. Sala, o sykiu ir jos gyventojai, tarsi bunda. Ūkiams, prigludusiems prie tankiai apaugusių tarpeklių, gal ir trūksta patogaus susisiekimo, tačiau prarajos kaimynystėje jau matyti greitkelio „griaučiai“.

„Mes per kelias kartas žengėme žingsnį nuo senovinių vežimaičių iki lenktyninių mašinų“, - sako kalnų ūkininkas Curral dos Romeiros miestelio bare. Ir iš tiesų - ant raudonom čerpėm dengtų stogų, lipančių kalno šlaitu, puikuojasi palydovinės antenos, o autobusų maršrutai driekiasi vingiuotais kalnų takeliais.

Po rūmų skliautais
Didžioji Britanija imperijos laikais į savo kolonijas „eksportavo“ oficialius pareigūnus, kariškius, pirklius, viešbučių savininkus. Ši tendencija neaplenkė ir Madeiros. Jeigu kas nors būtųapklausęs XX a. pradžios ar XIX a. pabaigos didžiuosius keliautojus, tvirtina „How to spend it“, visų jų viešbučiai favoritai neabejotinai būtų nurodyti tie patys: „Shepheard“ viešbutis Kaire,
„Norfolk“ – Nairobyje, „Raffles“ – Singapūre, Reido rūmai Madeiroje. Pastarąjį viešbutį 1891 m. įkūrė smulkaus škotų ūkininko Williamo Reido, apsistojusio čia 1836 m. su 5 svarais kišenėje, sūnus. Šeimai priklausanti subtropinių miškų apsupta vila, stūksanti ant aukšto iškyšulio, daugelį metų kontroliavo Funchalo uostą bei pakrantę.

Tuomet, amžių sandūroje, sklido kalbos, jog turtingieji į Madeirą, kaip ir į kitas kolonijas, sprukdavo nuo ilgos šiaurietiškos žiemos arba skandalų namuose. Madeira tapo viena iš mėgstamiausių vietų, ten slėpdavosi džentelmenai, kuriems kilmingos šeimos sumokėdavo, kad jie išvyktų iš gimtosios šalies ir taip išvengtų nemalonumų.

Reidas netruko įgyti lengvabūdiško viešbučio reputaciją (sakoma, išlaikė ją iki šiol), čia galėjai sutikti jaunų damų, turinčių ne itin gerą vardą, o svečiai nebuvo linkę griežtai laikytis bridžo taisyklių. Tačiau viskas pradėjo keistis, kai 1950-ųjų metų žiemą čia atostogavo Čerčilis (Churchill). Jo apartamentai išliko tokie patys kaip buvo – su tykiomis privačiomis terasomis, iš kurių atsiveria nuostabus vaizdas į indigo spalvos Atlanto vandenyną. Kai didieji Europos viešbučiai tapo modernizavimo aukomis, Reidas nerūpestingai plaukė toliau ir aptarnaudavo prašmatnius klientus – grafienes, generolus, maharadžas, naftos magnatus. Reido viešbutis dabar priklauso „Orient-Express“ grupei, kurios sumanumas rinkodaros srityje vadinamas legendiniu.

„Tai tikriausiai pelningiausias valgiaraštis šiame Žemės pusrutulyje“, – tyrinėdamas gardžius sumuštinukus, paplotėlius ir konditeriją, kuriais balkone siūloma gardžiuotis su arbata, sako čia poilsiaujantis vienos iš garsių tarptautinių audito kompanijų vyresnysis partneris. Ir priduria: „Jie čia maitina penkis kartus, dukart daugiau nei kituose prabangiuose viešbučiuose“.

Sėkmės receptai
Reido viešbutis atrodo lyg Agatos Kristi detektyvo filmavimo aikštelė: rūmai pastatyti galvojant apie išskirtinį išsilavinusių bei turtingų žmonių skonį. Bet amžiuje, kai pinigai perskirstomi, skonio pojūtis transformuotas, o lūkesčiai padidinti, sumanumas yra privaloma savybė, norint, kad viešbutis ir toliau plūduriuotų savo šampano ežere.

„Jei nori, kad tavo viešbutis veiktų sėkmingai, privalai žinoti, kas yra tavo nuolatiniai klientai ir pasirūpinti, kad jie nebūtų suerzinti. Reido viešbutis būtent toks“, - sako Madeiros turizmo specialistė, vadinanti šią salą Portugalijos stebuklu.

Pažvelkime į vaikus, siūlo „How to spend it“. Tiesa, ne sezono metu dažniausiai viešbučio svečiai yra vyresnio amžiaus žmonės, tačiau čia įsteigtas įspūdingas vaikų klubas, prižiūrimas profesionalios komandos, taip pat yra visą parą dirbančių auklių. Tai nereiškia, jog viešbutis orientuotas į šeimas su mažais vaikais. Priešingai. Tikroji strategija yra tokia, kad svečiai vaikai visada būtų užimti, laimingi ir prižiūrimi. Vienintelė griežta išimtis - vaikai turi
pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti kartu su savo šeima.

Nelabai tikėtina, kad kas nors atsives savo keturmetį vaiką į kolonomis, veidrodžiais puoštą, Piccaso dekoruotą „Les Faunes“ restorano salę. Ypač, kai viešbutyje yra ne toks akivaizdžiai prabangus itališkos virtuvės „Villa Cipriani“, kuriame italai padavėjai mielai bendrauja su vaikučiais.

Naujovės triumfas
Skrydis į Madeirą iš Londono trunka apie 3,5 val., trumpiau nei į bet kurią kitą Europos vietą, galinčią pasiūlyti prabangą bei nesezoninį klimatą, todėl būtų keista, jei saloje nepagalvotų apie vaikus. Jiems čia sukurta įvairių originalių pramogų.

Už išsibarsčiusių Madeiros miestelių matyti viršutinė Funchalo riba, už jos stovi puikūs apartamentai. Čia rikiuojasi "Chopana Hills Resort" 34 vieno aukšto nameliai, greta, prie stačių skardžių, nuo kurių atsiveria neįtikėtini vaizdai į žemai esantį miestą ir tolimą horizontą, glaudžiasi mineralinių vandenų kurortas.

Medinės trobelės primena ne portugalų didikų nedegtų plytų namus, bet samurajų namelius Hokaido kalnuose. Miegamuosiuose, išnaudojus šviesą bei erdvę, sukurta azijietiška atmosfera, alsuojanti ramybe.

Viešbutis „Chopana Hills Resort“, kuriame energingai triūsia jauna šeima, garsėja puikiu aptarnavimu, o jo restoranas vadinamas neprilygstamu. Reido rūmuose demonstruojama tradicinė virtuvė, o "Chopanaoje" pristatomos naujovės: šiuo metu pasaulyje madinga fusion virtuvė, atspindinti šalies kolonijinį laikotarpį. Pavyzdžiui, omaras, įdarytas egzotiniais vaisiais ir subtiliai pagardintas Afrikoje mažai žinomais prieskoniais. Ši vieta kybo aukštai virš paplūdimių, naujųjų miesto parduotuvių, klubų, diskotekų. Kalnų viršūnių šlaituose prasideda miniatiūriniai kanalai, jais į fermas atiteka šviežias gaivus vanduo. Prie kiekvieno kanalo yra pėsčiųjų
keliukas, švelniai besileidžiantis žvejų kaimelių bei paplūdimių peizažų fone. Vienas iš nuostabiausių kelių pasivaikščioti tęsiasi nuo Choupana kalnų iki Palheiro dvaro Sao Gonaloje: iš čia atsiveria golfo aikštyno panorama. Sakoma, jog ties kiekviena duobute žaidėjų jame laukia staigmena. Tai dar vienas nuošalus Madeiros lobis. Vila „Casa Velha do Palheiro“ buvo pastatyta XIX a. pradžioje ir buvo naudojama kaip medžioklės namelis. Vėliau ji tapo britų pirklių avantiūristų Blandy dvaru. Iki šiol šeimai priklausančiame dvare veši nuostabus sodas, tyvuliuoja baseinai. „Relais&Chateux“ tinklui priklausančiame viešbutyje siūloma ramybė ir komfortas.

Istorija
Daugelyje šaltinių Madeiros atradimas datuojamas 1419 metais. Madeira aptinkama ir XIV amžiaus Italijos bei Katalonijos žemėlapiuose, todėl yra nuomonių, jog ji buvo atrasta 1350 m. Portugalai neabejotinai buvo pirmieji, nusprendę kolonizuoti salą ir joje plėtoti prekyba bei jūrininkystę. XV a., didžiųjų portugalų atradimų metais, Madeira tapo vienu iš pagrindinių
mainų centru. Būtent Madeiroje ir Porto Santo Kristupas Kolumbas mokėsi navigacijos ir planavo kelionę į Ameriką. 1425 m. sala buvo padalyta į tris regionus: Funchal'o, Machico'o ir Porto Santo. Greita plėtra lėmė miestų iškilimą. Žemės ūkis taip sparčiai plėtėsi, kad Madeiroje buvo 150 didelių fermų, kurios tiekė daugiau nei po 3.000 t kviečių. Didžioji dalis produkcijos
buvo eksportuojama į Portugaliją arba į Portugalijos mainų centrus: Saccharine ir Guinea Littoral.

XV a. pabaigoje Madeiroje dėmesys buvo sukoncentruotas į cukranendrių eksportą Europai. Suklestėjo vergovė, tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų buvo gabenami iš Afrikos į Madeirą. Čia jie buvo priversti dirbti cukranendrių laukuose. XVI a. Diogo'as Teives'as išrado pirmą vandeniu varomą mechaninį cukraus malūną, tai padidino cukranendrių apdirbimo mastus. Tačiau amžiaus pabaigoje Madeiros „cukraus ekonomika“ žlugo. Dėl per didelės gamybos pagaliau pritrūko nenualintos dirvos, prie suirutės su savo importuojamu cukrumi prisidėjo brazilai.

Ironiška, tačiau patys portugalai kalti dėl to, kad cukranendrių apdirbimo technologiją išplatino Brazilijoje ir Pietų Amerikoje.

BOX:
KALBA
Oficiali Madeiros kalba – portugalų. Versle dažnai vartojama anglų.

REGIONO YPATYBĖS
Madeira – autonominis Portugalijos regionas su savo valdžios institucijomis.
Dauguma salos gyventojų yra Romos katalikai.

SUSITIKIMAS
Susipažįstant su žmonėmis įprasta paspausti jiems ranką ir prisistatyti.
Pirmojo susitikimo metu galima įteikti savo vizitinę kortelę.
Kartais mažiau formaliomis aplinkybėmis sveikinantis su moterimi galima jai pabučiuoti į abu skruostus. Tačiau jei nesate tikras dėl situacijos, geriau paspausti ranką. Taip išvengsite galimų problemų. Atsisveikinant taip pat mandagu paspausti ranką.
Madeiriečiai yra draugiški, bet kartais gali pasirodyti santūrūs svetimų žmonių draugijose.

ARBATPINIGIAI
Daugelyje viešbučių ir restoranų aptarnavimo mokestis įtrauktas į sąskaitą.
Tačiau jei norite duoti arbatpinigių, 5-10% sąskaitos yra priimtina suma.
Viešbučių durininkams ar portjė duodama 2-3 EUR. Kambarinėms reiktų palikti 2-5 EUR per dieną. Taksi vairuotojai paprastai tikisi 10% arbatpinigių.

APRANGA
Vadybininkai ir administratoriai rengiasi paprastai. Apskritai vyrai turėtų būti apsirengę dalykiniu stiliumi – kostiumu ir kaklaraiščiu. Moterys - kelnių arba sijono kostiumėliu, klasikine suknia. Neoficialiomis aplinkybėmis puošnūs kasdieniai drabužiai yra priimtini. Kai kuriuose restoranuose ar viešbučio poilsio kambariuose vyrai turi dėvėti švarkus ir kaklaraiščius.

RŪKYMAS
Kai kuriuose restoranuose ir kavinėse prie jūsų gali pasodinti rūkalių. Čia nereikalaujama turėti specialių nerūkančiųjų stalų, daugelis kavinių ir barų iki šiol paskendę dūmuose.
Jeigu vis dėlto norite rūkyti - išsirinkite vietą. Patartina dūmą užtraukti tik tada, kai aplink tave yra rūkančių žmonių.

Parengė Loreta Urbaitė
Verslo žinios, 2005 09 30
Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius>>

Interneto archyvo nuotr.