Kubos pakrantės - rojus ekstremalaus nardymo mėgėjams

Lietuvos povandeninio sporto federacijos prezidentas Aurelijus Kinas su penkiais šios sporto šakos mėgėjais iš Lietuvos neseniai „zondavo“ Kubos pakrantes. Per 10 dienų nardytojai nuvažiavo apie 3 tūkst. kilometrų, aplankė įvairius nardymo centrus ir priėjo išvadą, kad Kuba - puiki vieta nardyti, ypač - ekstremalams.

Nardymui ši šalis labai palanki, oras tokiam užsiėmimui tinka visus metus, matomumas po vandeniu - apie 30-50 metrų, kaip ir Egipte, - teigia A.Kinas. - „Vis dėlto norintiems važiuoti panardyti į Kubą patarčiau prieš tai išsiaiškinti, kur yra nardymo centrai, o ne ieškoti jų patiems“.

Taisyklių nesilaiko
Nardytojų kompanija keliavimo per Kubą išsinuomoję automobilį – jie pervažiavo beveik visą salą ieškodami vietų, kur galima panardyti. Nardė tiek vienoje salos pusėje - Atlanto vandenyne, tiek kitoje - Karibų jūroje.

„Išsirinkome įdomesnes vietas, važiavome į nardymo centrus, kurie yra valstybiniai, dažniausiai - prie geresnių viešbučių. Ten, kur patikdavo, užsibūdavome ilgiau, iš kitų vietų išvykdavome panėrę vos vieną du kartus“, - pasakojo A.Kinas.

Pagrindinis įspūdis, lietuviams susidaręs pakeliavus po Kubą – labia skiriasi tvarka įvairiuose nardymo klubuose tiek pačioje šalyje, tiek palyginti su kitomis šalimis. Egipte, Maldyvuose, Australijoje nardymo centruose pirmiausia reikalauja parodyti nardytojo sertifikatą, nardymo knygeles, kad išsiaiškintų, kiek kartų ir į kokį gylį esi nėręs, o Kuboje niekas nieko parodyti neprašo - tiesiog gali pasakyti, kad esi nardytojas, pasiimti nardymo įrangą ir eiti nardyti.

„Tik viename nardymo klube teko užpildyti anketą, kur reikėjo pažymėti, kokio lygio esi nardytojas, kada paskutinį kartą nėrei, kad nesergi jokiomis ligomis ir pan., tačiau kiek tose anketose buvo parašyta tiesos, niekas netikrino“, - sakė A.Kinas.

Tiesa, nardant, kaip ir priklauso, lydi vietinis instruktorius. Tačiau tik tiek. Pavyzdžiui, visame pasaulyje nustatyta, kad naktinio nardymo metu neriama ne giliau kaip į 15 m gylį, toje vietoje turi būti aiškus dugnas, nebūti srovių, turi būti lengva įlipti į vandenį ir iš jo išlipti. Tuo tarpu lietuviai Kuboje naktinio nardymo metu nėrė į 27 m gylį, ten buvo gana stipri povandeninė srovė, be to, nardytojai naktį klaidžiojo po nuskendusį laivą. Kitaip sakant, buvo pažeistos visos naktinio nardymo taisyklės, tačiau Kubos instruktoriai į visa tai žiūrėjo pro pirštus.

„Neriant į gilesnius vandenis, į 30 m gylį, tarp uolų, niekas neklausia, ar tu turi patirties nerti į tokį gylį, eiti giliai į uolas, kur absoliuti tamsa, - sakė A.Kinas. - Šia prasme ekstremalaus nardymo mėgėjams Kuba - labai palanki šalis. Juo labiau kad čia organizuojami ir ekstremalūs turai - ryklių ir morenų maitinimas. Tokio nėrimo metu po vandeniu nušaunama žuvis, ji supjaustoma į gabaliukus, o jos kraujas privilioja ryklius. Nardytojai gali ta žuvimi maitinti ryklius. Tiesa, rykliai nėra baltieji, kurie yra plėšrūs - atplaukia gana ramūs, vadinamieji jautiniai rykliai, kurių apimtis - apie 2 m, ilgis - iki 3 m. Tas pats ir su morenomis, kurios prie narų jau pripratusios".

Apie baro kameras, kurios reikalingos norint išsaugoti naro gyvybę, jei jam kas nors atsitinka po vandeniu, Kuboje nėra net kalbos. Lietuviai sužinojo, kad tokia yra tik vienintelėje vietovėje - Varadere. Todėl į Kubą nardyti vis tik geriau važiuoti profesionalams, o ne mėgėjams.

Be instruktažo
A.Kinas teigė, jog prieš vykstant į Kubą jam jau buvo tekę nardyti Karibų jūroje, palei Venesuelos krantus. Nors atstumas nuo Venesuelos iki Kubos sąlyginai nedidelis, nardymas smarkiai skyrėsi. Venesueloje paslaugų pateikimas ir nardymo techninė bazė buvo prasta, tad nardymas baigėsi panėrus vos du kartus.

„Kuboje nardymas Karibų jūroje tikrai vertas dėmesio, ypač išplaukiant laivu į safarį ir užplaukiant į salynus, kuo toliau nuo pagrindinės salos, - sakė A.Kinas. - Ten labai unikalios vietovės - galima nardyti po uolas, nuskendusius laivus. Varadere, kuris bene labiausiai pamėgtas turistų, yra net specialiai nuskandintas karinis laivas, po kurį nardytojai gali paklaidžioti“.

Pervažiavus į kitą salos pusę, kurią skalauja Atlanto vandenynas, nardymo specifika, matomumas, žuvų gausumas ir įvairumas vėl kitoks.

Iki šiol A.Kino mėgstamiausia nardymo vieta buvo Egiptas, Raudonoji jūra - nardytojų meka. Palyginti su Kuba, skiriasi ir flora bei fauna – lyg ir tie patys augalai, koralai, tačiau jie kitokie, žuvys ir tokios pat, ir skiriasi.

„Kur geriau - sunku atsakyti. Tai priklauso nuo lydinčio instruktoriaus, nuo vietovės, nuo oro sąlygų, - sakė A.Kinas. - Kuboje instruktoriai gana aukštos kvalifikacijos, tačiau ten nardant nė karto nebuvo vadinamojo brifingo, kai prieš nėrimą instruktorius papasakoja narams, kur jie ners, į kokį gylį, ką jie matys, į ką reikia atkreipti dėmesį. Instruktorius tiesiog pirmas neria į vandenį, visi kiti - iš paskos. Kai kuriems mūsų tai buvo gana keista, nes visame pasaulyje bendras instruktažas apie saugą, nardymo vietovę, florą, fauną, gylius visada būna. Rizikos faktorius dėl to, kad nėra instruktažo, didėja“.

Kainos ypač palankios
A.Kino teigimu, Egipte vienas nėrimas į Raudonąją jūrą kainuoja apie 35-45 eurus. Be to, papildomai reikia mokėti už įrangos nuomą. Tuo tarpu Kuboje vieno nėrimo kaina svyruoja nuo 20 iki 35 dolerių, ir nesvarbu, ar tu neri su savo, ar su jų įranga. Vadinasi, savo nardymo įrangos vežtis į Kubą visiškai nereikia, juolab, kad sveria ji nemažai, o skrendant lėktuvu už papildomą bagažo svorį tenka mokėti.

„Kubiečių siūloma nardymo įranga gana gera, palyginti su kai kuriais Egipto nardymo klubais - net kur kas geresnė, - sakė A.Kinas. - Skiriasi gal būt tuo, kad Raudonojoje jūroje naudojami aliumininiai oro balionai, o Kuboje - tik metaliniai. Metaliniai balionai sunkesni, neriant reikia mažiau papildomų svorių, tačiau jų ilgaamžiškumas sūriame vandenyje trumpėja“.

Apsigyventi Kuboje galima apartamentuose, t.y. pas žmones. Už kambarį teks mokėti 20-30 dolerių, kad ir kiek žmonių ten gyventų. Viešbučio kambarys su pusryčiais žmogui kainuoja apie 20 dolerių, jei apsigyveni ten, kur viskas įskaičiuota - apie 50 dolerių.

Kelionėms po Kubą geriausia nuomotis automobilį, tačiau tai reikėtų daryti tokiose firmose, kurios turi platų tinklą visoje šalyje - taip turėsite mažiau problemų, jei automobilis suges. Tiesa, važiuojant per Kubą automobiliu neretas susiduria su problema, kad keliuose nėra ženklų - norint pasiekti tikslą belieka klausti, tačiau su vietiniais susikalbėti galima tik ispaniškai.

Aida Valinskienė
Aurelijaus Kino nuotr.
Laisvalaikio informacija