Kuba atvykėlius išmoko ramybės

Vieną eilinį vakarą nedidelėje kompanijoje šovė puiki mintis - važiuojam į Kubą! Ilgą laiką postringavę apie šią egzotišką šalį, pagaliau nutarėme - važiuojam! Skubiai pasiskirstome darbus, nusiperkame bilietus, vizas, užsisakome nakvynę ir pirmyn.

Jokių turistinių paketų
Plano nėra ir nebus - važiuosim, kur akys veda. Žinome tik viena - jokių turistinių paketų. Kuboje nėra pasaulio stebuklų. Stebuklas ten žmonės, muzika, klimatas, gamta. Ir Fidelis Castro. Vokiečių, olandų ar kitų po visą pasaulį pasklidusių turistų jau esame matę ir dėl to visiškai nebūtina belstis šitokį atstumą.

Nakvynę pirmosioms naktims Havanoje Lietuvos kelionių agentūros primygtinai siūlo užsisakyti viešbučiuose, nes tik taip esą būsime įleisti į šalį. Vis dėlto suprasdami verslo atspalvį nutariame vadovautis ten jau buvusių draugų patirtimi ir užsisakome kambarius tiesiog pas žmones. Vėliau paaiškėja, kad jokių problemų dėl to neiškyla.

Atskira istorija su Kubos viza. Pastarąją reikia pirkti Lietuvoje. Pigiausiai Kubos vizą Vilniuje radome už 140 litų, nors oficialiai ji kainuoja 25 konvertuojamus pesus (1 konvertuojamas pesas = 1 doleris). Tiesą sakant, nenagrinėjome, ar būtų įmanoma vizą parsisiųsti iš artimiausios Kubos atstovybės. Kiekvienu atveju, kai išsikrapštai į kitą rutulio pusę, keliasdešimt litų jau nebesudaro esminio skirtumo. Taigi sklandžiai nusiperkame Kubos vizas, saugiai susidedame dokumentus į vokelius ir mes jau pasiruošę!

Tarpinis nusileidimas - Amsterdamas. Prabudęs po skrydžio kolega staiga pastebi, kad jo Kubos vizoje kelionių agentūra įrašė du skirtingus paso numerius - vieną teisingą, kitą bendrakeleivio. Panika čia jau nepadės, tad einame išgerti olandiško alaus prieš vienuolikos valandų skrydį į
Havaną. Trims iš keturių tai pats ilgiausias gyvenimo skrydis. Trims iš keturių tai ilgiausia gyvenime para, turinti 31 valandą.

Lėktuve dezinfekuojami keleiviai
Lėktuvui besileidžiant, Kubos Vyriausybės reikalavimu lėktuvo salone esame dezinfekuojami apipurškiant į tualetinį oro gaiviklį panašiu purškalu. Nusileidus trinkteli šiluma. Valio! Liko pasų kontrolė, o prie jos - kokie trys laineriai žmonių, plojimais palydinčių kiekvieną įleistąjį.

Gerbiamieji, dabar jau iš patirties sakome, vos tik lėktuvo ratai paliečia Kubos žemę - nusiraminkit. Čia skubėti negalima ir neįmanoma. Viskas yra kelionės dalis, tik mes pirmą kartą būdami dar to nesuprantame. Kita vertus, pusantros valandos prie kontrolės labai neprailgsta, nes dalį to laiko jaudinamės, ar įleis kolegą su neteisingu paso numeriu vizos kortelėje.

„Smakrą pakelt!“ Keletą minučių stuksi spaudas, bet pase neatsiranda jokia žyma. Nusišypso griežtoji pasienietė ir išsvajotos durys atsiveria. Viskas! Mes Kuboje. Dabar už lagaminų ir į barą! Bet dar ne viskas - atvyksta tik pusė bagažo. Likusioji dalis kažin ką veikia Amsterdame ir atkeliaus po dviejų dienų. Taigi du mūsiškiai turi tik pasus, pinigus ir fotoaparatus, tenka dalytis garderobu su kelionės draugais ir gyvenimas tęsiasi!

Havana pasitinka šūkiais
Kuba pasitinka Che Guevaros plakatais ir socialistiniais šūkiais, turinčiais asociacijų su žymiaisiais Kauno plakatais. Kaip antai: „Mums sekasi gerai!“, „Visad tegyvuoja pergalė!“, „Sveiki atvykę į socializmą!“ Tačiau tai neapkrauna smegenų, nes nėra jokios reklamos - jokio „Švyturio“, jokio „Always" ar „Coldrex“.

Apsistojame Havanos dramos teatro aktorės namuose. Graži, aristokratiška moteris. Visas namas nukabinėtas teatro afišomis, beveik visose ji kiek apsinuoginusi. Pusryčiams pasiūlomi kažkokie „juevos“ (visos kompanijos ispanų kalbos žinios ne didesnės nei vidutinio statistinio
lietuvio, tad žodžio "kiaušinis" mes nesuprantame). Aiškinimasis, kas yra kas, vyksta bandant. Viską užgeriame nežinomo pavadinimo vaisių sultimis ir žengiame į senosios Havanos labirintą.

Mūsų kelionės maršrutas Havana, Vinialesas, Trinidadas, La Boka, Havana. Statistiškai žvelgiant tai apie 1300 km duobėto asfalto, 13 nakvynių, 4 miesteliai, viena jūra ir vienas vandenynas, cigarų fabrikas, romo darykla, tabako ir cukranendrių plantacijos, koralų rifai, 5 sudėvėtos
padangos, nesuskaičiuojamas kiekis „mojitų“ ir „daiquiri“, gatvės sumuštinių ir dvi savaitės nuostabiai gero laiko.

Havanoje neturime ir nenorime turėti jokio veiksmų plano. Ir iš tiesų - sveiki atvykę į socializmą, kur gatvėse sulūžę rusiški ir antikvariniai amerikietiški automobiliai, o parduotuvėse vienodos kainos. Bandome pajausti miesto ritmą, romo bei cigarų skonį ir, kaip visada nutinka kelionės pradžioje, savo kailiu patirti klaidas, kurias atmintinai žinome. Havana stebina buvusia ir iki šiol juntama prabanga, sustojusiu laiku bei mūsų epochai nebūdingu atsipalaidavimu.

Gyvenimo moto - „tranquilo“
Kitas kelionės punktas - Vinialesas. Paaiškėjus, kad autobuso ir taksi kaina yra tokia pati, ten nukeliauta taksi. Čia mums pristatomas Kubos gyvenimo moto - „tranquilo“ (ramiai). Kai pirmąją patiektą vakarienę sukemšame įprastu greičiu, šeimininkas imasi mokymo. Pirmiausia - jokio rūkymo prieš maistą. Parūkius krinta apetitas, o tai nepriimtina. Toliau neskubant, lėtai, besimėgaujant paukščiukų balsais ir supančio sodo žaluma, kuri vakarieniaujant yra daugiau įsivaizduojama nei tikra dėl supančios tamsos (nes temsta šeštą valandą vakaro), pavalgoma. Vėliau su pirklių laikams būdinga ramybe išgeriama sode skinta ir pačių šeimininkų paruošta kava bei gurkšnojant romą rūkomas cigaras. Ir tikrai kodėl mes vis skubame?!

Pagrindinis atvykimo į Vinialesą tikslas - nuostabaus grožio slėnis ir jame esančios tabako plantacijos. Visa tai nutariame apžiūrėti jodami arkliais. Laimingi, nors ir iki ausų murzini, pasivaišiname plantatoriaus laukuose vietoje susuktu cigaru, kokosų kokteiliu, išsimaudome giliai uoloje esančiame požeminiame baseine.

„Tranquilo“ pamokos labai praverčia kitą dieną, kai pila atogrąžų lietus, ir ta proga pusryčiai užtrunka keletą valandų. Tai taip pat praverčia, kai senu papratimu bandoma skubėti į kitą kelionės tikslą - Trinidadą, tačiau užstringame pusei dienos, nes nėra taksi, arba jis
nepadoriai brangus, arba taksi yra, bet nėra benzino. Galų gale pavyksta išsinuomoti automobilį, dokumentams forminti sugaišus geras dvi valandas.

Žinojome, kad Kuboje negalima tamsoje vairuoti. Sutemus Kubos keliuose sutiksi begalę kliūčių - šunys, arkliai, žmonės, mašinos, dviračiai, kiaulės, vežimai, duobės... Visa tai be jokių šviesos ženklų. Geriausiu atveju galima išvysti vežimą su gale įtaisytomis žvakėmis. Bet negi dabar imsi kitų patirtimi vadovautis! Automobilio greitis po truputį vis mažėja, kol paskutinius 60 kilometrų tenka nuvažiuoti 30 km/h greičiu. Taigi budime visi, o vienas dar ir vairą sukioja.
Kulminacija pasiekiama, kai vairuotojas krūpteli nuo į kelią išskridusio drugelio. Važiuojame Karibų jūros pakrante, o horizonte didingai trankosi žaibai - gražu, bet kartu ir šiek tiek baugu.

Po nakvynės Trinidade susikrauname daiktus ir keliaujame ieškoti naujo būsto. Jį aptinkame pakeliui į paplūdimį. Jau už miesto, ant jūros kranto, namelis apsodintas palmėmis, su nuostabia terasa. Pasiliekame ir nesigailime. Nors pats Trinidadas pasirodė esąs ypač turistinis - čia net sutikome kažkur paskui savo vadovą skubančių lietuvių grupę - jo apylinkės ir paplūdimiai yra puikūs, nenusėsti turistų. Be nepakeliamo būties lengvumo pojūčio paplūdimyje, kur esi tik tu su draugais ir daugybė spalvotų žuvyčių pakrantėje, dar galima klausyti muzikos, kurią kubiečiai groja tiesiog patys sau, pabūti cukranendrių plantacijose, subtropikus primenančiame miške, pamatyti ant laužo kepinamą kavą ir iki soties atsivalgyti jūros gėrybių.

Paskutines viešnagės dienas praleidžiame sugrįžę į Havaną. Nuostabu palydėti besileidžiančią saulę Havanos krantinėje - čia pat tromboną pučia jaunas vaikinukas, žvejai iš Atlanto traukia laimikį, pro šalį burzgia 1950 metų automobiliai. Havaniečiai kas vakarą renkasi čia palydėti saulės - kas atsineša alaus, kas romo, o kas gitarą. Nukaria kojas nuo krantinės ir besišnekučiuodami palydi dar vieną šiltą dieną. Kartu su jais ir mes. Gurkšnojame romą ir vieningai sutariame - Kubą svarbiausia patirti, o ne tik pamatyti.

Kelionės pabaigoje - maloni staigmena. Visą laiką Kuboje jautę grupės „Buena Vista Social Club“ fenomeną, kartu su šia senyvo amžiaus, bet jaunų širdyse muzikantų grupe skrendame atgal į Amsterdamą. Iš kelionės parsivežame šimtus nuotraukų, nufilmuotą filmą ir daug lauktuvių.

Patarimai keliaujantiems
NEBŪTI AMERIKIEČIU. Ir dar kelios pastabos besidomintiems šia kelione. Kuboje esi žmogus,
jei nesi amerikietis. Jei tavo „Visa“ ar „MasterCard“ kortelė išduota Amerikoje, ja neatsiskaitysi. Jei esi amerikietis, tau neleis dalyvauti loterijoje romo darykloje, tu neturi galimybės atskristi tiesioginiu reisu, privalai keliauti per bet kurią trečią šalį, tavo vėliava niekada nebus iškelta, net jei iškeltos visos likusio pasaulio vėliavos, jei turi dolerių, tai mokėsi nepagrįstai didelį keitimo mokestį, nes tai iš Amerikos.

NORINTIEMS MOKĖTI PIGIAU. Jei stengsiesi laikytis Europoje įprastos tvarkos, švaros, higienos ir nepasitikėjimo, už kelionę Kuboje mokėsi tiek, kiek už pabuvimą Londone ar Kopenhagoje. Prieš kelionę pasiskiepijome nuo hepatitų, difterijos, vidurių šiltinės, tad tikėdami medicinos laimėjimais bei prisimindami savo vaikystę, kai gėrėme iš bendrų stiklinių prie gazuoto vandens automatų, drąsiai maukėme šviežiai spaustas sultis, gėrėme austrių kokteiliukus ir pilnais žandais kimšome gatvėje parduodamus sumuštinius. Jokiame „valiutiniame“ bare nerasi vietos gyventojų, negausi spaudžiamų cukranendrių sulčių, tikro vietinio alaus ar cigarečių, be to, už viską mokėsi nuo 8 iki 20 kartų brangiau.

NEĮKLIŪK Į TINKLĄ. Nors Kuba nėra turizmo labai paveikta šalis, visa sparčiai keičiasi. Tai, kas prieš dvejus metus buvo nemokama, dabar mokama, o ir patys žmonės gudrėja. Kiekvienuose namuose, kur apsistosite, jums rekomenduos kitus namus mieste, į kurį keliaujate. Kartais tai gerai, kartais blogai. Jei nepatinka, reikia tiesiog apsisukti ir keliauti savo keliu, nes visų privačių kambarių kaina yra bene ta pati, o kokybė skiriasi iš esmės. Visuose namuose siūloma vakarienė ir pusryčiai. Mažas patarimas - į vakarienės kainą neįeina gėrimai, bet visiškai nėra prieštaraujama, jei gersite savo gėrimus.

NEIKITE Į JOKIUS SALSOS...
...„Buena Vista“ ar panašius festivalius, kuriuos siūlys kas trečias gatvėje sutiktas havanietis. Tiesiog pateksite į eilinį barą, o už gėrimus sumokėsite 2-3 kartus daugiau nei į tą barą užėję patys. Būtinai turėkite žodyną, jei nekalbate ispaniškai. Angliškai ten nekalba. Ir jei geriausių paskatų vedamas žmogelis pirštu rodydamas į plačiai išžiotą burną bandys pasakyti, kad eisime pažiūrėti uolos, tai nebūtinai taip ir bus jūsų suprasta.

Vaidas Stackevičius
Žygimantas Vaitkus
Asmeninio albumo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija