Televizoriumi nebepasitikiu jau kelis metus (ir jau metus jo nebeturiu), dienraščių nebeskaitau jau 5 metus, todėl jų atsisakiau. Valdžia pasitikėjau iki 2004-ųjų, todėl balsavau iš inercijos dar kelis metus po „to“, kol galiausiai lioviausi. Na bet valgyti tai reikia „nori nenori“, todėl pasitikėjimo klausimas čia „slidus“. O be to – reikia ir papusryčiauti, ir papietauti, ir pavakarieniauti, kad „galo negauti“!
Papusryčiauti dabar įstengiu namie - ačiū Dievui spėju pasigaminti ką nors naminio ar nuo vakar prisiviriau kalną (na – puodą) sriubos ir jos liko bent keliems kartams. Tačiau pietums laiko, o gal pinigų, o gal prarastų įgūdžių jau nebeliko. Aišku, valgyti užsimanau jau apie 11 val. dienos, tačiau mintys neranda, o kojos nenuneša į artimiausias kavines (restoranus) 1 km spinduliu. Šio, išganingo kilometro, spindulyje yra bemaž 10 maitinimo taškų, tačiau į tuos, kuriuos anksčiau ateidavau dažnai ir į tuos, kuriuos aplenkdavau, nes ten papietauti 2x brangiau, nei man „įkandama“, jau kažkodėl nesigundau!
Klausiau savęs – kas gi atsitiko per 2 metus, kad jau tokia aš nenaudinga restoranų verslui? Gal gaila pinigų? Bet koks gi skirtumas – ar paplautų salotų pirktis „markete“ ar kokį kompleksą susikomponuoti (na... – duona, sūris, pomidoras) vis vien kainuoja panašią sumą... Gal tokia užsiėmusi, kad darbas svarbiau visko? Bet ne – laiko paplepėti su kolegėmis tai randu (ko gero net daugiau tam skiriu dėmesio nei darbui, kaip ir dauguma)... Na tai gal esu be galo išranki, gal kokia veganė, kuriai neduokdie įdrėbs majonezo ar grietinės šaukštą ir sugadins visą dieną (neskaitant pietų)... Na lyg ir dar valgau mėsą (veju mintis šalin net apie klestintį lenkų ar danų žemės ūkį) ir jos skonis ne toks jau ir prastas, kai kas gerai pagamina...
Tačiau yra priežasčių! Eksperimentuoti savo pinigine ir skrandžiu jau nebesinori, tai kas patiko anksčiau – dabar nebeįtinka, o ir mano skonio receptoriai taip ištobulėjo, kad kavinės maistas nebeskanus. Jums per daug kritiška? Aišku, kad mušu į vienus vartus, juolab, kad nesu be nuodėmės. O nuodėmę šiandien pradedu kebabu! Taip taip - labiausiai abejotinu viešojo maitinimo „produktu“! Tad kodėl gi taip yra?
Greičiausiai atsakymas labai banalus ir paprastas – kebabas (kebabas lavaše) yra labai aiškus, paprastas ir tikrai nebrangus maistas (turiu omeny mažą porciją, kuri varijuoja nuo 6 Lt beveik visuose Lietuvos kampeliuose iki 8 Lt sostinės prestižinėje vietoje...). Pvz. nepasitikiu kavinėje kepimu fritiurinėje ar keptuvėje, nes nematau, kokį ir kelintą kartą aliejų pilą mano kepsniui, o štai kebabe jo nėra – vienas rizikos faktorius atkrenta! Nežinau ir nematau, kokius prieskonius ir, gal būt, skonio priedus papildomai naudoja sriubai ar patiekalui, o kebabe jie galėjo būti įdėti tik į mėsą ir padažą (mėsos ten neperdaugiausiai, o padažas lyg ir aiškus – majonezas ir grietinė ar kefyras, pipirai). Na gal meluoju sau, bet nedaug... Na o kopūstai, agurkai, pomidorai – tie patys, kurie parduotuvėje. Jokios nežinomos apgaulės - visos žinomos!
Ir svarbiausia - atrodo, kad tai mažiausia blogybė mano skrandžiui – daržovės su mėsa (puikiai komponuojasi), lavašas plonas (nedaug „bulkos“ ar prie kepsnio įprastai patiekiamų bulvių), o kefyro-majonezo padažas lyg ir nepakenks virškinimui. Praktiškai sveikas maistas, ar ne!? ...o kaip skanu (ir pakankamai sotu)! Ir dar – taip gerai keliaujant kur po Lietuvą sustoti, nusipirkti ir važiuojant šlamšti... Pasijuntu, kaip amerikiečio ir turkės dukra – amerikiečiai mėgsta patogumą, o turkės – gražios ir apkūnios moterys...
Pabaigai. Iš tikrųjų patį skaniausią kebabą valgiau... namie! Taip taip – būtent! Nusipirkau parduotuvėje (kai ką net turguje) visko ko reikia ir viską pasigaminau. Pats geriausias jausmas ir skrandžiui, ir protui ir sielai. Žinojau, ką įdėjau, ką įpyliau, kiek ir kokius prieskonius panaudojau. Abejonių nekilo nei dėl paruošimo, nei dėl žaliavų (na – beveik). Tai kodėl tiek abejonių kyla, galvojant apie kavines ir restoranus (o taip pat ir apie kebabines)? Mano nuomone todėl, kad Lietuvoje negerbiame savo klientų, o bandome jiems įpiršti bet ką ir kuo brangiau. Juk verslas mena – maksimalus rezultatas, minimaliomis pastangomis.
Parengė: Živilė Perelytė
Iliustracija: juozulevicius.lt
2011 07 26
