Kazelis ištikimas „Senajai kibininei“ (Trakai)

Jei šiais laikais dar būtų dalijami medaliai darbo didvyriams, vienas jų tikrai papuoštų „Senosios kibininės“ Trakuose padavėjo Kazimiero Steponavičiaus krūtinę. Rugpjūčio 12 dieną 55-ąjį gimtadienį švęsiantis vyras drauge minės ir solidžią veiklos sukaktį: padavėju jis dirba jau 35 metus.

„Esu it koks kibininės reliktas“, – šypsosi nuo 1990 metų darbo vietos nekeitęs vyriškis.

„Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, laikas man pradėjo tiesiog lėkte lėkti. Atrodo, net nepastebėjau, kaip ilgai vienoje vietoje užsibuvau. Laiku neišėjau, o dabar tai padaryti būtų jau
sunku“, – guodžiasi Kazeliu kolegų vadinamas vyriškis.

Pirmąjį padavėjo krikštą K. Steponavičius gavo atlikdamas praktiką buvusiame sostinės „Vilniaus“ restorane. Vėliau darbavosi kavinėje Prienuose, restoranuose Kaune ir Panevėžyje. Trakuose svečius jis aptarnauja lygiai 30 metų. Sovietmečiu Kazeliui teko padirbėti visuose šio miesto restoranuose: „Galvėje“, „Nendrėje“, restorane, veikusiame „Dinamo“ sporto bazėje.

Kaip ir anksčiau, Kazelis darbe nuolatos susiduria su šio pasaulio galingaisiais ir garsenybėmis. Sovietmečiu jam teko aptarnauti Lietuvos komunistų partijos vadovą Antaną Sniečkų, šalies Aukščiausiojoje Taryboje dirbusį Lionginą Šepetį, Tarybų Sąjungos gynybos ministrą Pavelą Gračiovą, dainininkę Alą Pugačiovą, ne vienąkart – buvusį premjerą Algirdą Brazauską ir jo šeimos narius.

Mielai K. Steponavičius prisimena pažintį su Lietuvos teatro korifėjumi Juozu Miltiniu. Iš režisieriaus Kazelis sako gavęs ir vieną pamoką. J. Miltinis „žalią“ Panevėžio restorano  „Nevėžis“ padavėją mokė teisingai išrašyti sąskaitą, mat joje pastebėjo netikslumų.

Darbovietėje Kazelis nuolat įklimpdavo į romanus. Lietuviui į širdį labiau krisdavo lenkaitės – jos buvo dažniausiai mūsų restoranuose dar sovietmečiu sutinkamos užsienietės. Vis dėlto prie altoriaus jis vos nenusivedė lietuvės. Tačiau vedybos staiga iširo civilinei metrikacijai numatytą dieną. Šeimos K. Steponavičius taip ir nesukūrė.

Kitaip nei apsukrūs sovietmečio kolegos, turtų iš padavėjo amato Kazelis nesusikrovė. Turi butuką Trakuose ir bemaž 2000 knygų, tarp jų ir itin retų spaudinių (jis – ilgametis Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys). „Gyvenime – kaip sporto arenoje: vieniems itin sekasi, kitiems, nors ir pasiekusiems meistriškumo aukštumų, ne“, – atsidūsta vyras.

Keturias užsienio kalbas mokantis ir istoriją Vilniaus universitete neakivaizdžiai baigęs K. Steponavičius retkarčiais pasvajoja apie gidų kursus. Verčia jį susimąstyti ir solidaus amžiaus personalo ieškančių užsienio restoranų skelbimai.

 „Kažką gyvenime reikia keisti. Per ilgai dirbu ten pat. Bet nesu iš tų žmonių, kurie linkę rizikuoti. Nežinia, kaip susiklostys aplinkybės, ar leis sveikata. O gal reikia imti ir išdrįsti?“, – dėl ateities planų dvejoja kibininės veteranas.

Kazimierui Steponavičiui padavėją teko įkūnyti ir kine – sovietmečiu šį vaidmenį jis atliko Nikitos Michalkovo filme  „Transsibirskij ekspress“.

Broniaus Talaikio nuotr.
Laura Karaliūtė
 „Laisvalaikio“ informacija