Kalnai iš galvos ištrina kompiuterių laikmenas

30 kilometrų pėsčiomis į 2,5 km aukščio viršukalnes, 12 kilometrų plaustais Ino upe ir 400 metrų leidimasis kalnų tarpekliais – tiek galima įveikti per 7 aktyvaus poilsio dienas Austrijos Landeko kurorte, įsikūrusiame vakariniame Tirolyje (apie 20 km nuo Italijos ir Šveicarijos sienų).

Kelionę paįvairinus 3 dienomis meno Miuncheno galerijose, susidarė 10 dienų atostogų, kurios keturių asmenų šeimai kainavo 5.800 Lt. Tiesa, taupumo sumetimais jas teko patiems organizuoti vasarį.

Kvapų magija
Pasiekti Veneto kalno (2.512 m aukščio) viršūnėje iškeltą kryžių prireikė 3 val. Maršrutas nesunkiai įveikiamas ir pradinukams, ir suaugusiesiems. Pensinio amžiaus austrai viršukalnę pasiekia pusantro karto greičiau ir žvaliau, jiems tai – įprastas savaitgalio maršrutas. Mus, lietuvius, stebina ožkos, bandomis nugulusios kalnų takus, ir jų ryžtas nulaižyti turistams nuo prakaito ant rankų susikondensavusią druską.

Neatskiriama kalnų peizažo dalis yra kvapai ir garsai. Tilindžiuojantys karvių skambalai ir turbūt visą Austriją persmelkęs mėšlo kvapas – reali egzotika. Laimė, kalnų trobelėje, kuri yra ir ūkininkų sodyba, ir malonus atokvėpis po kalnus klaidžiojantiems žygeiviams, kvepia tik raugintais kopūstais ir dešrelėmis. O paragavus ką tik primelžto šviežio pieno ar kefyro (vok. Buttermilch), tie vaizdai, kvapai, garsai susipina į nenusakomą kalnų pakylėtą visiško transo būseną.

Trobelės – visiems
Romantiškos atgaivos iki valios gali pasisemti pats savarankiškai įveikęs apie 10–15 km pėsčiomis į ledynus ir jų prieigose radęs Austrijos alpinistų sąjungos kalnų trobelę. Patyrę keliautojai pataria iš anksto internetu (jis veikia ir 2,5 km aukštyje) rezervuoti nakvynę tokiose trobelėse, tačiau šeimininkai privalo suteikti nakvynę ir tiems, kurie prie interneto nebuvo prilindę.

Tuomet teks tenkintis svetainės suolu, bet tai saugiau nei naktį kabarotis nuo uolų. Keliautojų saugumas yra svarbiausias dalykas, todėl kad ir koks būtum stiprus bei ryžtingas, trobelės šeimininkė tavęs vieno naktį niekur neišleis.

Nakvynė sielos „valytojų“ rojuje kainuoja 20 EUR (Austrijos ar Italijos alpinistų sąjungos nariams – perpus pigiau, o kai kurie lietuviai jau yra tapę nariais), ir šie pinigai papildo alpinistų kasas. Atlygis už vakarienę ir pusryčius – kalnų trobelę prižiūrinčios šeimos uždarbis. Beje, jį lemia ir svetingumas, nes gandai apie prastesnį maistą ar šeimininkų nenorą priglausti ir sušildyti nuvargusius psichologinės tvirtybės ieškančius keliauninkus sklinda žaibo greičiu.
Patys austrai užsieniečiams rekomenduoja: štai anų trobelių šeimininkai pikti, kiti – užjaus ir „šnapso“ įpils.

Kalnų trobelės išnuomojamos šeimoms vienam arba keletui sezonų, kurie prasideda nuo Joninių ir tęsiasi iki Žolinių. Tvarka nameliuose ideali – visada gausi lovą ir kartais net patalynę, šlepetes, kad, palikęs prieangyje dulkinus batus, pailsintum kojas. Be abejo, tavęs laukia ir dušas, ir soti vakarienė po jo. Lieka tik stebėtis, kaip kone 3 km aukščio viršukalnėje veikia vandentiekio ir kanalizacijos sistema ir kaip į svaiginamą aukštį užkeliamos statinės šviežio alaus. Bokalo kaina – 4 EUR, nors už kvapą gniaužiančius vaizdus negaila būtų ir 10.
Leidžiantis žemyn teko pamatyti virš mūsų galvų lynais lėtai į kalną keliamą eilinę siuntą su makaronais, kiaušiniais ir alumi, o trobelę prižiūrinti šeima, užkopusi į viršų prieš Jonines, žemyn leisis prieš mokslo metų pradžią, kai baigsis vasara ir rojaus ieškotojams bus uždaryti kalnų maršrutai.

Adrenalino mėgėjams
Apie projektus, kaip prisivilioti turistų vasarą (žiemą kalnų slidininkų aplink Išglą šimtai tūkstančių), vakariniame Tirolyje nediskutuojama – jie tiesiog įgyvendinami. Norintiems nusileisti nuo kalno siūloma kilometro trasa „vasarinėmis rogėmis“. Stabdžiai leidžia reguliuoti nusileidimo greitį ir adrenalino kiekį. Jei užsimanai paskraidyti, o parasparniams dar nesubrendai, siūlomi ant lynų prikabinti parasparniai. Ir pirmu, ir antru atveju austrai garantuoja saugumą.

Jei tarp dviejų kopimų į kalnus reikia atokvėpio, apylinkėse įrengta daug mokamų ir nemokamų poilsiaviečių. Tai gali būti ežeras kalnų papėdėje ir aplink jį sutvarkyta poilsio aikštelė arba milžiniškas iš plieno išlietas baseinas, pritaikytas ir šuoliams į vandenį, ir nardymui, ir mokantiems ar nemokantiems plaukti.

Poilsiavietė prie ežero pateikė ir netikėtą austrišką dovanėlę – dešimtis gražiausių nesukirmijusių baravykų ir raudonikių, kurių vietiniai tiesiog nerenka, nes, matyt, grybavimas jiems būtų pernelyg melancholiškas malonumas. Jie grybus mieliau perka parduotuvėje.

Vadybininkai per bortą
Vienas iš mūsų kelionės tikslų buvo plaukti kalnų upe. Jei tau atrodo, kad Dzūkijos Ūla klastinga, tai Austrijos Iną iš pirmo žvilgsnio įvertintum kaip pražūtingą. Tiroliečiai, kuriems iki kaulų smegenų rūpi saugumas, iš pradžių įvertina suaugusiųjų patirtį, tada – vaikų amžių ir tik tuomet pataria rinktis ne patį lengviausią, bet „vidutinio baisumo“ maršrutą.
Įsimovę į specialius kostiumus, batus, gelbėjimo liemenes ir užsivožę šalmus, klausomės instruktoriaus nurodymų – vaikams privalu laikytis plausto virvių, o suaugusiesiems sutartinai irkluoti. Instrukcijos išgaruoja bematant, kai upės bangos plaustą bloškia 3 m į viršų ir akimirksniu – žemyn. Jei ant plausto – jauni Europos vadybininkai, austrų instruktorius plaustą su visais vadybininkais verčia aukštyn kojom, jei vaikai – plaukiama be „atrakcionų“. Instruktoriaus leidimu vaikai gali patys įšokti į šaltus purslotus Ino vandenis.
Dar daugiau siaubo tėvams, bet ne vaikams įvaro leidimasis kalnų tarpekliu, kai tenka gulomis čiuožti nuo 3–4 m aukščio uolos į vandenį ar virve leistis vos ne į bedugnę. Specialių pedagogikos kursų nebaigę tiroliečiai gestų kalba susišneka su angliškai vos vos suprantančiais pradinukais ir netgi drauge gaudė varles. Nejučia šiuo požiūriu lygini Austriją su Lietuva – bet kuriame Vilniaus sporto klube vadybininkas reikalauja suaugusiųjų parašų, kad už vaikų saugumą atsakingas bet kas, tik ne jis ar kiti klubo darbuotojai.

Įveikęs tarpeklį, šokinėji iš džiaugsmo aukščiau nei vaikas ir puoli pas kempingo šeimininką – susimokėti 35 EUR ir visą tą siaubą pakartoti kietesniu – „suaugusiųjų formatu“.

Kalnuose – kaip vaistinėje
Grįžus iš Austrijos kalnų į gimtuosius lietuviškus miškus pribloškia šiukšlių gausybė. Vaikai tuoj prisiminė, kad per 7 dienas Austrijos kalnuose jie suskaičiavo 9 šiukšles (porą alaus skardinių ir maisto pakuočių). Tas šiukšles pradėjome skaičiuoti iš smalsumo, nes jų ten tiesiog nėra.
Vieno kurorto automobilių aikštelėje radome ir paaiškinimą – už uždegtą laužą skiriama iki 4.000 EUR bauda, už šiukšlinimą – iki 2.000 EUR. Lietuvoje propagandai „Būkim žali“ išleidžiama milijonai – rezultatai apgalėtini. Galbūt švarą lemia ir finansinės sankcijos, ir tautos kultūra. Vakariniame Tirolyje net minties nekyla aukščiausios viršukalnės kalnų trobelėje palikti šiukšlių – poilsiautojai jas išsineša su savimi.

Kalnų manija
Kelionėje sutikome lietuvį Tadą Jeršovą, kurį pažįsta ne vienas Landeko kalnų turizmo entuziastas ar instruktorius. Tadas išnaršęs bene visas apylinkės viršukalnes, išbandęs daugumą kalnų takų ir nuolat ieško naujų. Austrai tarpusavyje juokauja: tas lietuvis į kalnus neina – jis į juos bėgte užbėga, nes, matyt, per gyvenimą nori spėti įkopti į visas viršūnes.
„Ar visi lietuviai tokie pašėlę?“ – klausė tiroliečiai.

„Gal dar ne, – pusiau juokais atsakėm. – Tačiau norinčių ištrinti blogas kompiuterių laikmenas iš galvų pas mus apstu.“

Tomas Juknevičius
„Verslo žinios“, 2007 08 10
Interneto archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>