Kalėdos švenčiamos daugelyje pasaulio šalių: ši šventė tapo neatsiejama įvairių kultūrų dalimi. Nesvarbu, kur bebūtumėte gruodžio 25-ąją (kai kuriose šalyse ši data skiriasi), tai gali tapti puikia proga pajusti unikalią kalėdinę dvasią.
Italijoje Kalėdoms pradedama puoštis nuo gruodžio 8-osios, kuomet švenčiama Nekalto prasidėjimo šventė (nacionalinė šventė). Kalėdinės dovanėlės paprastai įteikiamos Kalėdų išvakarėse (per Kūčias) arba Kalėdų dieną. Kalėdinės dekoracijos nupuošiamos sausio 6 d. Kai kuriose vietovėse išlikusi tradicija sudeginti falò (tai tokios specialiai gaminamos lėlės) – šis veiksmas simbolizuoja senųjų metų pabaigą ir naujųjų pradžią.
Keptas paršelis – gana įprastas patiekalas, tačiau kai kuriose šalyse tai yra tradicinis Kalėdų patiekalas. Pavyzdžiui, Filipinuose paršelis, prikimštas prieskonių, kepamas ant bambukinio iešmo virš žarijų. Puerto Rike kiauliena Kalėdoms ruošiama specialiame skystame marinate, adobo mojado, kurio ingredientus sudaro česnakai, juodieji pipirai, druska, alyvuogių aliejus ir vyno actas.
Mažieji prancūzai laukdami kalėdinių dovanėlių anaiptol nekabina ant židinio kojinių. Tikėdamiesi Kalėdų Senelio, kurį jie vadina Père Noël, dovanų, jie už durų pastato savo batukus.
Krikščionims ortodoksams Etiopijoje Kalėdos yra viena svarbiausių metų švenčių. Tačiau pagal senovės koptų kalendorių, ši šventė švenčiama sausio 7 d. Rusijoje Kalėdos taipogi švenčiamos sausio 7 d. pagal senąjį Julijaus kalendorių.
Brazilijoje Kalėdų tradicijos panašios į europietiškąsias. Kai kuriuose miestuose gyva tradicija rinkti gražiausius kalėdinius papuošimus ir šventines dekoracijas – tiek vidaus, tiek išorės.
Kai kuriose Vokietijos vietovėse Šv. Mikalojus lanko vaikus ir apdovanoja juos saldumynais. Kartais Šv. Mikalojų lydi jo pagalbininkas – Ruprechtas, kuris paprastai dėvi tamsius rūbus, o kartais būna su ilgu liežuviu ir primena velnią. Ruprechtas visuomet turi lazdą ar vytelę, kuri skirta išdykusiems vaikams bausti. Neretai jis tiesiog slampinėja gatvėmis, primindamas mažiesiems vokietukams, kad prieš Kalėdas reikia būti itin paklusniems ir geriems.
Būtent Vokietijoje gimė idėja Kalėdų eglutę puošti nedidelėmis žvakutėmis. XVII a. žvakutės ant eglės šakų buvo tvirtinamos vašku, ir tik gerokai vėliau atsirado specialūs laikikliai, gerokai sumažinę gaisro tikimybę. Šios tradicijos dėka visame pasaulyje paplito Kalėdinės lemputės, be kurių šiandien beveik neįsivaizduojama Kalėdinė eglutė.
Vokietijoje per Kalėdas kepamas Stollen – tradicinis Kalėdinis vaisinis pyragas. Šis pyragas gardinamas kardamonu, cinamonu, marcipaniniu įdaru bei razinomis, riešutais ar migdolais, o puošiamas cukriniu glajumi.
Tuo tarpu Portugalijoje kepamas vaisinis Kalėdų pyragas, vadinamas Bolo Rei, puošiamas džiovintais vaisiais, o jo viduje neretai įkepamas koks nors nedidelis žaisliukas ar siurprizas.
Venesueloje per Kalėdas kepama Pan de Jamon – šventinė duona, įdaryta kumpiu, alyvuogėmis, razinomis ir kitais priedais.
Nors Indijoje krikščionys sudaro tik apie 3% gyventojų, čia taip pat galima išvysti Kalėdų senelį, tik ne rogėse, tempiamose šiaurės elnių, o vežime, kurį traukia arklys.
Kalėdinis pudingas kilo iš Anglijos ir Airijos, o vėliau paplito visame pasaulyje. Kalėdinis pudingas nuo paprasto pudingo ar pyrago skiriasi tuo, jog yra ne kepamas, o verdamas. Gaminant tradicinį Kalėdinį pudingą įprasta į jo vidų įdėti monetą ar šiaip kokį niekutį, kuris neša sėkmę tam, kuris jį randa.
Nors Kalėdos Australijoje yra panašios į europietiškas, tačiau nedaug kas žino, kad būtent šioje šalyje gimė Kalėdinių giesmių, giedamų žvakių šviesoje (Carols by Candlelight), tradicija.
Skandinavijoje per Kalėdas dovanas tradiciškai atneša Julbock, arba Kalėdų ožys. Todėl šiose šalyse miestuose ir miesteliuose neretai pamatysite didžiules papuoštas ožio figūras. Nuo seno iš šiaudų ar medžio pagaminatas nedideles ožio figūrėles būdavo įprasta paslapčia atnešti į kieno nors namus. Radę šitokį radinį, namo šeimininkai stengdavosi atsikratyti juo ir paslapčia tokį patį pokštą iškrėsti kaimynams.
Nuotraukos: inmagine.com
2010 12 17
