Į masinio turizmo nepaliestas Pietryčių Azijos šalis savarankiškai iš Lietuvos ryžtasi keliauti turintys solidžią sumą ir nemažai kelionių patirties. Tarp tokių tautiečių 25 metų vilnietis Tadas Šiaučiulis tikriausia būtų išimtis. Spalį į paties organizuotą kelionę po Tailandą, Vietnamą ir Kambodžą savo draugę Eriką Paluden jis pakvietė tesėdamas merginai gimtadienio proga duotą pažadą.
Mankšta Europoje ir Afrikoje
Savarankiškų kelionių pradžiamokslį T. Šaučiulis išėjo Slovakijos ir Norvegijos kalnuose: „Labai norėjau pamatyti kalnus. Į Slovakiją vykau vienas, neradęs kompanijos. Jau vietoje išmokau susirasti nakvynę. Palaipiojau, pamačiau, ką galiu ir ko ne. O atsidūręs Norvegijoje supratau, kad kelionei vis dėlto reikia pasirengti. Vasaros pabaigoje naktimis šios šalies kalnuose temperatūra nukrinta žemiau nulio. Teko vienam drebėti už 30 litų pirktoje palapinėje“. Tokia patirtis vilnietį paakino prieš keliones rinkti informaciją, pasidomėti būsimomis sąlygomis, kainomis. Pernai į Balkanus išsirengusiam Tadui draugiją palaikė ir Erika. Pora traukiniais ir autobusais pasiekė Belgradą, o pasirinktą maršrutą Juodkalnijoje įveikė autostopu. Daugiausia adrenalino lietuviai gavo nelegaliai kirsdami Bosnijos ir Hercegovinos sieną. Tačiau grįžtant pasienyje patirti nuogąstavimai klajūnus atgrasė nuo noro nelegaliai keliauti kitąsyk.
Šių metų pavasarį pora patraukė į Maroką. Šios šalies vizas vilniečiai gavo Madride, o Maroką išmaišė vietos traukiniais ir autobusais.
Skiepai - investicija į ateitį
Išvykai į Indokiniją vilniečiai rengėsi porą mėnesių. Per šį laiką perskaitė „Lonely Planet“ kelionių vadovą apie Pietryčių Aziją ir dar kelias knygeles anglų kalba apie skirtingas šio regiono šalis. Internetu naudojosi tik sužinoti naujausiems „Lonely Plante“ tinklalapyje skelbiamiems pranešimams apie politinę padėtį Vietname ir Kambodžoje.
Abu buvo uolūs vykdydami rekomendacijas dėl galimų užkrečiamų ligų profilaktikos ir pasiskiepijo nuo hepatitų A, B bei vidurių šiltinės. Taip pat kelionėje nuolat vartojo vaistus nuo maliarijos. „Ar buvo realus pavojus užsikrėsti hepatitais ir šiltine, galime tik numanyti. Taip pat galime tik spėti, ar tarp tų uodų, kurie mus nuolat gėlė, buvo nors vienas maliarinis. Tačiau dėl skiepų nesigailime. Imunitetą įgijome keletui metų, juk injekcijos nemažai keliaujantiems žmonėms - investicija į ateitį“, - įsitikinęs T. Šaučiulis.
Dar namie lietuviai pasirūpino Tailando vizomis, kurias, sumokėję po 130 Lt, susitvarkė vienoje kelionių agentūroje. Tailando sostinėje Bankoke per dvi dienas už 130 Lt asmeniui įsigijo Vietnamo vizas. Patekti į Kambodžą reikalingus dokumentus lietuviai gavo prie šios šalies sienos. Už juos sumokėjo po 67 Lt.
Kada iškeliauti, vilniečiai iš anksto nebuvo suplanavę. Būdami namie jie studijavo pigiausius būdus pasiekti Tailandą ir šios paieškos truko porą savaičių. Į Bankoką, sumokėję po 1970 Lt už skrydžius į abi puses, iš Helsinkio lietuviai pakilo aviakompanijos „FinAir“ lėktuvu.
26 dienų kelionė į egzotiškus kraštus porai kainavo apie 12 000 Lt. Tokią sumą sudarė abiejų išlaidos skiepams, vizoms, transporto bilietams, nakvynei, maistui, pirkiniams ir suvenyrams. Vis dėlto T. Šaučiulis įsitikinęs, jog galėjo išleisti gerokai mažiau. Vilniečiai būtų sutaupę, jei nebūtų permokėję už vietos kelionių agentūrų paslaugas. Pavyzdžiui, Vietname jos tarpmiestinių autobusų bilietus lietuviams pardavė už dvigubą sumą, nei šie kainuoja perkant tiesiogiai. Tačiau tokiems dalykams vietoje išsiaiškinti keliautojams stigo laiko.
Svetingiausi - tailandiečiai
Darsyk vykdamas į panašius kraštus T.Šaučiulis atsisakytų dalies daiktų, kuriuos gabenosi iš namų šį kartą: „Bankoke perpus pigiau nei Lietuvoje galima įsigyti vasarinių drabužių ir apavo. Tačiau jeigu ruošiesi žygiuoti į kalnus, specialius batus verta įsimesti“.
Keliaudamas vaikinas laikosi principo nakvyne iš anksto nesirūpinti. Atskridę į Bankoką lietuviai prieglobsčio nakčiai ieškojo pigių viešbučių rajone Banglampu, apie kurį žinojo iš literatūros. Pageidaudami tik švaros ir lovų, atvykėliai rado kambarį svečių namuose, už kurį buvo prašoma tik 8 Lt. „Šiame rajone gausiai prekiaujama skaitytomis knygomis, tarp kurių galima rasti ir vertingų kelionių vadovų. Kitaip nei pas mus, jie kainuoja kelis kartus pigiau“, - pažymi Tadas.
Anot vilniečio, Bankokas - nuostabi vieta pradėti keliauti bet kuria kryptimi. Čia veikia daugybė kelionių agentūrų, kurios pasirūpina vizomis, siūlo įvairiausių avialinijų bilietų, be to, skrydį pageidaujamu maršrutu mielai suras ir turizmo informacijos centrų darbuotojai.
Tailande lietuviai išmėgino autostopą. Grįžtančiai iš Kambodžos porai sustojo pats pirmas stabdytas automobilis. „Gal dėl to, jog yra pripratę prie turistų, tailandiečiai pasirodė mieliausi iš visų, su kuriais susidūrėme“, - teigia T. Šaučiulis.
Kanapės - tradicinei aprangai
Vietnamo avialinijoms palikę po 270 Lt už pusantros valandos skrydį į Hanojų, vilniečiai apsistojo dviviečiame kambaryje už 26 Lt: „Viešbutį išsirinkome pasekę iš oro uosto į miestą važiuojančio brito pėdomis. Iš pradžių kambarį mums siūlė už 40 Lt, bet, pasiteiravus, ar neturi už mažesnę kainą, šis netikėtai atpigo. Derėtis Pietryčių Azijoje reikia, nors rezultatų tokiu būdu gali sulaukti ne visuomet“.
Dėl viešbutyje pasiūlytų organizuotų išvykų į vietas, kurias ketino aplankyti Vietname, lietuviai nesiderėjo. Sumokėję po 130 Lt už trijų dienų iškylą, mikroautobusu buvo išgabenti šalies šiaurės vakaruose esančios Halongo įlankos link. „Erika matė filmą su fantastiška įlanka, tačiau nežinojo, kuriame pasaulio krašte ši vieta yra. Vėliau įlanką vėl išvydo vienoje „Discovery“ laidoje. Nors aš labiau nei Vietnamą norėjau pamatyti Laosą, regėti vaizdai neapvylė“, - teigia vilnietis.
Nuvežti iki Pietų Kinijos jūros lietuviai apie parą plaukiojo laivu, kitądien buvo išlaipinti Kat Boso saloje, aplankė vietos nacionalinį parką, o naktį praleido viešbutyje. Trečią parą, prieš traukdami atgal, savo malonumui irstėsi kajakais. „Visą šį laiką buvome maitinami restoranų lygio įvairiai paruošta šviežia žuvimi, daržovėmis. Laive mus aptarnavo 6 vietnamiečiai, nuolat lydėjo gidas, tad kelionės kaina atrodė neįtikėtinai maža“, - vertina T.Šaučiulis.
Tų pačių kelionių organizatorių paslaugomis lietuviai naudojosi ir norėdami pasiekti Vietnamo Šiaurėje esantį aukščiausią šalies kalnų masyvą. Tik šįsyk atiduota suma - 540 Lt - už suteiktas paslaugas porai pasirodė per didelė. Iki kalnų teko važiuoti naktiniu traukiniu I klasės kupė: „Tokio lygio aptarnavimas - 4 gultai, užtiesalai, kiekvienam po bandelę ir butelį mineralinio. Tačiau naktį neįmanoma išsimiegoti dėl nuolatinio dundėjimo ir siūbavimo į šonus. Nežinia, ar tai traukinio, ar susidėvėjusių bėgių kaltė. O juo kratytis teko ir pirmyn, ir atgal“.
Pasak T. Šaučiulio, kalnus verta pamatyti, nes jie europiečio akims neįprastos struktūros - žmonių rankomis suformuotos terasos, kuriose auginami ryžiai. Kitas dėmesio vertas dalykas - kalnuose išsimėtę kaimeliai, kuriuose gyvena skirtingų tautelių bendruomenės: „Tokių Vietname apie 50, o joms priklausančių atstovų skaičius kartais vos siekia tūkstantį. Šie žmonės gyvena gana uždarai, dėvi tautinius drabužius, o daugumos kaimų iki šiol nėra pasiekusi elektra“.
Vilniečiai matė kalnuose auginamas kanapes, iš kurių pluošto vejami siūlai ir audžiamos medžiagos. Iš jų siūtais apdarais ir vilki kalnų tautelių gyventojai.
„Turistams apribojimų judėti kalnuose nėra. Tačiau veikimo laisvę riboja patys kalniečiai, nuolat sekantys iš paskos ir siūlantys rankų darbo suvenyrų. Panašiai turistai persekiojami ir Vietnamo miesteliuose. Kad nereaguotum, reikia užsiauginti storą odą arba pirkti viską paeiliui, nes siūlomi daiktai yra labai pigūs, be to, galima derėtis“.
Dar viena porelei rūpėjusi vieta Vietname - Mekongo delta. „Norėjome pamatyti 3 kilometrų pločio upę ir gyvenimą ant vandens“, - aiškina vilnietis. Paganę akis į lūšneles ant pastolių ir į skurdesnius vietnamiečius, kuriems būstą atstoja vien valtys, atvykėliai apsilankė tiesiai ant upės vagos įrengtoje žuvų fermoje: „Patekome į namą ant pontonų, po kuriuo žuvys auginamos į vandenį nuleistuose aptvaruose. Turistams jos rodomos pro angą namo grindyse. Pabėrus pašaro, vandens paviršius užverda nuo maistą stveriančių žuvų, o vanduo ima tikšti ant sienų“.
Vietname lietuviai lankėsi ir krokodilų fermoje, kurioje auginamų roplių mėsa tiekiama Kinijai. Paragauti krokodilienos lietuviai nesusigundė, kaip ir kitokiu egzotiniu maistu. Pavyzdžiui, keptais tarakonais, nors Vietname juos matė triauškiant taip, kaip pas mus saulėgrąžas.
Su gyvatėmis ir minomis nesusidūrė
Skaityta literatūra lietuvius baugino kišenvagiais Vietname. Taip pat jiems nerimą kėlė nuo pilietinio karo laikų Kambodžoje likusios minos. Tačiau nei su viena, nei su kita atvykėliai iš Lietuvos šiose šalyse nesusidūrė. Erikai taip pat neteko nė karto spygtelėti išvydus laisvai vinguriuojančią gyvatę, kurių taip bijo. Vienintelis jos matytas šios rūšies roplys Bankoke buvo skirtas turistų fotoobjektyvams.
Kaip rašoma kelionių giduose, didžiausia tikimybė pamatyti gyvačių laukė Kambodžoje, jos teritorijoje IX-XIII amžiuje gyvavusios Ankoro imperijos griuvėsiuose. Tačiau, kaip išsiaiškino vilniečiai, mirtinai nuodingos gyvatės džiunglėmis apaugusiame Ankore ima lįsti po lietaus, bet jis lietuvių porelės čia neužklupo.
Pirmą dieną po Ankoro šventyklų teritoriją keliautojai mynė viešbutyje už 5,36 Lt išsinuomotais dviračiais, kitą dieną čia pat leidosi „tuk-tuku“ - motociklo traukiamoje dengtoje priekaboje. Vienos dienos bilietas asmeniui Ankore atsieina 54 Lt, tris dienas čia galima dairytis už 107 Lt. „Kambodžoje tai turistų traukos zona, kurioje lankomasi pavieniui ir grupėmis, todėl paslaugas joje siūlo daugybė gidų. Turistai viliojami apžiūrėti šventyklų jojant drambliais, bet tai gana brangus malonumas“, - pasakojo T.Šaučiulis.
Ankore, kitaip nei prie kitų Kambodžos įdomybių, nėra pavojaus užlipti ant minų. Dėl šio pilietinio karo palikimo Kambodža vadinama viena iš šiuo metu labiausiai užminuotų pasaulio valstybių. Nors lietuviai nematė apie minas perspėjančių užrašų, jų egzistavimą primindavo daugybė matytų luošų kambodžiečių. „Ant minų šioje šalyje per mėnesį užlipa keliasdešimt žmonių. Luošiai arba prašo išmaldos, arba bando prasimanyti pinigų grodami gatvėse, primygtinai piršdami atvirukus. Sėdi ant grindinio penketas vyrų, griežia, greta į vieną krūvą sumesti jų protezai - tokius vaizdus matyti buvo graudu“, - liūdniausias kelionės akimirkas prisimena keliautojas.
Ramunė Žukauskienė
Tado Šiaučiulio nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
