„Duona iš rauginamos tešlos, iškili, be mielių – pagal anykštėnų senovinį paveldo receptą. Sudėtis duonos itin paprasta. Labai rupūs ruginiai miltai, vanduo, druska, cukrus ir kmynai“, – pasakoja Nijolė Kačkuvienė ir priduria, kad kai kurios šeimininkės įdėdavo medaus, patarkuodavo burokėlio, kad duona įdomesnį prieskonį įgautų.
Į plikytų miltų tešlą taip pat dedamas raugas. Be jo duonos neiškepsi. Duonos raugas – šeimininkės turtas. Geriau neprašykite, vis tiek neduos. Dovanosi, laimė iš namų iškeliaus. Bandysi nugvelbti, duona nepakils. Raugas perduodamas tik labai artimam žmogui, dažniausiai dukrai.
Kur laikyti raugą?
„Šiandienos sąlygomis geriausiai šaldytuve. Tačiau po kurio laiko rūgimo bakterijos sugenda ir žūsta. Tad siūlyčiau jį išdžiovinti. Kitą kartą ruošiant tešlą beliks jį gerai išmirkyti“, – pataria duonos kepėja.
Paveldo duonos tešlai išminkyti reikia ne tik gero raugo, bet ir vyriškos jėgos. N.Kačkuvienė kartą paprašė vyro, tai jam rankos skaudėjo kaip po geros treniruotės. Tešlą iš rupių miltų minkyti paprasčiau ir lengviau. Nijolė sako, kad jai, vienuoliktus metus kepančiai naminę duoną, minkymui tereikia penkiolikos minučių.
Jei norima iškepti juodą duoną, reikia dėti salyklo arba obuolių marmelado.
Nuo galvos skausmo
Iš pečiaus kepėja pušies šaka iššluoja žarijas. Pušis patvaresnė už eglę, spygliai ilgai nenubyra. Karštį ji išbando pabėrusi žiupsnį miltų. Jei miltai greitai sudega, vadinasi, pečius per karštas, reikia išvėdinti. Jei miltai nedega, galima užstumti krosniakaištį, kad karštis laikytųsi, ir su liže pašauti duoną. Ant jos senovėje šeimininkės padėdavo džiovintų klevų, ajerų, kopūstų lapų, kitos šiaudų padėdavo, kad tik nereikėtų berti miltų.
„Jeigu bijote nugaruoti, į ausis po spanguolę įsikiškite, jos galvos skausmą nuimą“, – į klausimą apie baimę atsako N.Kačkuvienė.
Susirinkusieji alpsta juokais, o Nijolė aiškina, kad ankščiau žarijas iš prikaitusio duonkepio šeimininkės šluodavo žąsies sparnu.
„Jis turi būti baltas baltutėlis. Jeigu purvinas, tai šeimininkę pašiepdavo – tavo vaikai su snargliu panosėje vaikščios“, – na ir suprask, juokauja Nijolė ar rimtai kalba.
Moterims sekasi geriau
Iš paruoštos tešlos susirinkusieji formuoja savo kepaliukus. Pamirko rankas į vandenį ir glosto, masažuoja švelniai, su meile ir gerais palinkėjimais. Linksmoji kepėja perspėja, kad ilgai nežaistų, nes rankose raugas tysta, kepaliukas darosi panašus į didelį kreivą blyną. Ir vėl klausia: Ar duoną kepa tik moterys?
Susirinkusieji į kepimo pamoką ginčijasi, o Nijolė papasakoja, kad kartą jos edukacinėje programoje lankėsi girininkas iš Karelijos. Jis vienas gyvena 40 kilometrų nuo miesto, tad duoną tenka pačiam kepti, į parduotuvę dažnai neprilakstysi. Kai draugai paklausė, ar skani jo duona, tas paaiškino: šuo tai neėda, o man nėra kur dingti, valgau. Vėl nusirita smagi juoko banga, visi nusprendžia, kad duonos kepimas – išskirtinai moteriškas užsiėmimas.
Į pirmąjį kepaliuką šeimininkė visada įspausdavo kryžių, peržegnodavo duonelę, kad skani būtų, ir pašaudavo į krosnį. N.Kačkuvienė savo kepaliuką papuošia rugio ženklu ir paaiškina, kad kiekviena šeimininkė duoną žymėdavo savo išskirtiniu simboliu.
Duonos kepimo pamokos – vertingiausios ir linksmiausios. Čia žmonės smagiai praleidžia laisvalaikį, prisimena įvairius posakius, istorijas, mįsles.
„Du remia, du bado, du nepasiekia. Kas tai?“ – vėl klausia linksmoji kepėja.
Viskas, anot Nijolės, itin paprasta. Tai juk moteris! Kojos remia, rankos bado, o krūtys nepasiekia. Išgirdę atsakymą vėl visi už pilvų susiėmę kvatoja, net stalai kilojasi.
Bitė Andrijauskaitė
2010 11 06
