„Du malūnai“ – rami oazė chaotiškame kurorte (Šventoji)

Einant pagrindine Šventosios kurorto gatve ir dairantis verslo pokalbiui tinkamo restorano suėmė juokas – ką mes čia veikiam? Į Šventąją didžioji dalis žmonių važiuoja nusiteikę „konkrečiai“ – išsinuomoja šalia pagrindinės gatvės esantį namuką, pasistato po langais automobilį, atlapoja visas jo dureles ir leidžia „gerą“ muziką taip, kad visi girdėtų.

Taip poilsiaujančiųjų praėjusį savaitgalį Šventojoje buvo dauguma. Gal todėl, kad šio kurorto verslininkai nesitikėjo poilsiautojų antplūdžio ir siūlė per mažai paslaugų: šeštadienį veikė vos dvi kavinės, sekmadienį jų buvo jau trys – langines pravėrė užeiga su užrašu „Picos“. Teko girdėti, kad ir kitų kurortų verslininkai skundėsi nesitikėję, kad sinoptikų pranašaujamą karštą savaitgalį prie jūros suplūs tiek poilsiautojų.

Nesvetinga
Taigi Šventoji praėjusį savaitgalį tik budo po žiemos miego: vieni tvarkė apgriuvusias tvoras, kiti bandė prikelti kažkelintam gyvenimui aptriušusius medinius poilsio namukus. Reikia manyti, kad po kelių savaičių šis miestelis atrodys svetingiau. Tačiau kolegė, Šventojoje leidusi praėjusios vasaros atostogas, buvo negailestinga. Anot jos, per patį sezono įkarštį tvarkos čia dar mažiau. Anksčiau šeimų ir vyresnių žmonių mėgtas kurortas pasikeitė. Dabar čia atvažiuoja daug jaunimo, kuris nuomojamuose kambariuose lėbauja iki ryto. Blogiausia, kad jų šventėse dalyvauti priversti ne tik už sienos gyvenantys kaimynai, bet visi aplinkinių namukų gyventojai. Žodžiu, anot kolegės, Šventojoje vyrauja chaosas ir triukšmas.

Rasti ramesnę, patogesnę vietelę nakvynei Šventojoje sudėtinga. Galima sakyti, kad tokių kaip ir nėra, kaip ir tilto į jūrą ar tvarkingo išpuoselėto parko, kur galima prisėsti ant suolelio. Dėl visų šių ir panašių blogybių vienos kavinės atstovas pirštu badė miestelio valdžią – ji visai nežiūrinti tvarkos. Anot jo, nežinia, kuo ten žmonės taip užsiėmę, kad net negali paskelbti, kada Šventojoje oficialiai prasideda sezonas ir kada jis baigiasi.

Graži aplinka
Pasivaikščiojome pagrindine miestelio gatve, pasidžiaugėme, kad čia neteks nakvoti. Ilgai neklaidžioję, veriame vienos iš tų nedaugelio veikiančių kavinių duris. Ne „Paršelio rojaus“. Kolega pasakojo, kad čia maitina skaniai ir aptarnauja greitai, bet tą kartą mus atbaidė eilė – nesinorėjo gaišti laiko už durų. Šiuo atžvilgiu bavarų stiliumi įrengta kavinė „Du malūnai“ buvo pranašesnė. Patiko ir gražiai tvarkoma kavinės aplinka – gėlynai, upeliai, prie lovio stabtelėjęs, tiksliau, nagingų kalvių pastatytas, šernas.

Kavinės viduje gera – vėsu, tvarkinga, tyliai skamba rami muzika, patogūs dideli mediniai stalai. Pirmame aukšte puikuojasi židinys, yra vyno spinta, antrajame – kone per pusę salės vaikų žaidimo aikštelė (greičiausia, rūkalių sąskaita, nes dauguma svečių taikosi prisėsti lauke).

Pritrūko visko
Besidairant po kavinę, nuo vieno iš stalelių atskriejo klausimas: „Gal cepelinų turite?“ Klausimas ne mums, tačiau gerai, kad įsidėmėjome, nes pravertė.

„Dviejų malūnų“ valgiaraštis trumpas ir aiškus – iki dešimt rūšių salotų (nuo 7,50 Lt), trijų rūšių sriubos (nuo 3 Lt), šeši karšti patiekalai, dar panašiai po tiek ruoštų ant grotelių, bulvinių ir miltinių patiekalų. Vidutinės karštųjų patiekalų kainos – apie 15 Lt.

Deja, sekmadienio pavakare kai kurių patiekalų jau nebuvo. Suprantama, kai miestelyje veikia vos kelios kavinės...

Viename iš italų režisieriaus Roberto Benigni filmų teko matyti, kaip gudrus padavėjas, pakliuvęs į panašią padėtį, sukosi taip, kad klientas nieko nepastebėjo ir buvo labai patenkintas: neleidęs svečiui ilgai vartyti valgiaraščio ir svarstyti „ko aš noriu“, jis ėmė siūlyti: „Norėsite vakarykštės kiaulienos, kietos jautienos ar šviežios, burnoje tirpstančios lašišos?“ O gundyti svečius „Dviejuose malūnuose“ yra kuo – švieži otai su baltu padažu – 16 Lt. Ragavom, tikrai skanu, ir šviežių žuvų retai kur rasi kituose Lietuvos restoranuose. Bet sklandžiai viskas klostosi dažniausiai tik filmuose. Padavėjai ėmus girti kavinėje ruošiamus desertus, vėliau išaiškėjo, kad iš jų liko tik štrudelis (12 Lt). Ragavom, skanus, su grietinėlės ir šviežių braškių padažu, bet padavėja labiau gyrė kitus desertus, o šrudelio net neminėjo. Alkoholiniai kokteiliai taip pat buvo įtraukti į padavėjos sąrašą „neturime“. Tačiau šiuo atveju ji buvo sukalbamesnė: „Jei išsirinksite tuos, kurių nuotraukos yra valgiaraštyje, tarsiuosi, gal padarys.“ Padarė, ir visai neprastą.

Laukia studentų
Vėliau, jau mokant už patiekalus, dėl tų visų „neturime“ kavinės darbuotojas mūsų atsiprašė: „Pavedė tiekėjai ir darbuotojų dar neturime tiek, kad viską spėtumėm. Laukiame kol baigsis mokslo metai, tada įdarbinsime studentus, moksleivius.“

Pavalgėme sočiai, tai nebepykome. Sutarėme, kad patiekalai čia paprasti, bet paruošti nepriekaištingai. Tarkim, 26 Lt kainuojantis didkepsnis – mėsytė minkšta, sviesto padažas su kvapniais prieskoniais. Bet klausimų, kaip stipriai apkepti, su kokiu garnyru patiekti, bent jau mes, nesulaukėme. Virtuvės darbuotojos viską padarė savo nuožiūra ir tikriausiai padarė taip, kaip moka geriausiai. Kavinėje galėtų būti daugiau Baltijos jūros žuvų patiekalų, tai turėtų būti pajūrio restoranų koziris.

Būtų gerai, kad „Dviejuose malūnuose“ siūlytų ir daugiau rūšių pilstomo vyno – tarkim, baltojo sauso negavom. Jį čia parduoda tik buteliais.

Daugiau apie kavinę>>

Jolanta Malinauskienė
„Verslo žinios“, 2007 06 01
Kavinės archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>