„Daniela“ – su pretenzijomis į išskirtinumą (Kaunas)

„Danielos“ viešbučio restoranas įsikūręs pačiame Kauno centre. 4 žvaigždučių viešbutis taiko į verslo klientus, suprantama, panašių klientų laukia ir restoranas.

1999 m. atidarytas „Danielos“ viešbutis, siejamas su prieštaringai vertinamu verslininku Šabtajumi Kalmanovičiumi, yra vienas iš nedaugelio Kauno 4 žvaigždučių viešbučių. Restoranas visai šalia Laisvės alėjos, tad iš miesto centro lengvai pasiekiamas pėsčiomis. Vis dėlto A. Mickevičiaus gatve neplūsta toks žmonių srautas, kaip garsiuoju Kauno bulvaru, o tai yra tam tikra apsauga nuo atsitiktinio praeivio.

Skirtingai nei daugelyje Kauno centro restoranų, „Danielos“ svečiai gali naudotis viešbučio automobilių stovėjimo aikštele, galinčia priimti 20 automobilių. Tai pliusas Kauno centre, kur automobilių stovėjimas mokamas, o sumokėti už jį grynaisiais vis dar negalima – reikia specialių kortelių. Užėję į restoraną „ne piko metu“ galite rasti jį visiškai tuščią. Vieną pavakarę iš pradžių čia buvome vieninteliai klientai, o daugiau kaip prie dviejų staliukų nebuvo žmonių visą viešnagės laiką.

Vis dėlto reikia turėti galvoje, kad „Daniela“ – viešbučio restoranas, tad per pusryčius čia turėtų būti daugiau žmonių. Lygiai kaip ir pietų metu, kai restoranas vilioja verslo pietumis.

Daug retų vynų...
Valgiaraštį gauname išsyk, tačiau nuo tos minutės, kai padavėjas užsirašė mūsų pageidavimus, iki tos, kol gavome pirmuosius patiekalus (jei neskaičiuosime sulčių ir vyno, sulčių prašėme ne iš šaldytuvo, bet arba tokių neturėjo, arba užmiršo...), praėjo beveik pusvalandis. Gūžčiojame pečiais – vis dėlto esame vieninteliai lankytojai, kita vertus, turime laiko šnektelti ir panagrinėti valgiaraštį.

23 pagrindiniai patiekalai, brangiausias – 32 Lt. Apskritai „Daniela“ yra iš brangesnių Kauno restoranų, tai – viena iš priežasčių, kodėl lankytojų čia negausu. Suprantama, jei norite pasikalbėti konfidencialiai, toks restorano bruožas – vėlgi pliusas. 80 vietų restoranas turi 2 sales, bet antroji paprastai nėra atvira bet kuriuo metu. Kita vertus, pagrindinė salė turi tokį jaukų kampą „už posūkio“, kur sėdėdamas lengvai galite likti beveik nematomas.

Vienas dalykas, kuriuo restoranas labai smarkiai išsiskiria iš kitų panašių Kauno vietų, – vadinamoji jo vyno korta.

Vyno rūšių čia siūloma bene septynios dešimtys. Iš europietiškųjų – beveik vien retai sutinkami krašto vynai (ne be reikalo „Danielos“ sieną puošia paveikslas, vaizduojantis savo vynais pagarsėjusį „Villa Antinori“ dvarą Italijoje). Esama čia ir Čilės, Pietų Afrikos Respublikos bei Australijos vynų. Bėda tik, kad turite nusiteikti visam buteliui – tarkim, burgundiškojo „Joseph Drauhin Charmes Chambertin“ (380 Lt). Mat visos šios retenybės, kurių pavadinimai žadina vaizduotę, pardavinėjamos tik 750 ml talpos buteliais. Pilstomojo vyno – vos keletas rūšių. Apsistojame ties Čilės raudonuoju „Frontera Chardonnay Central Valley“, kuris čia kukliai pristatomas kaip namų vynas. 50 ml – 5 Lt.

Jei esate putojančių vynų mėgėjas, 750 ml „Dom Perignon“ čia gausite už 600 Lt, jei traukia „Henessy Paradis“ – už 40 ml sumokėsite 120 Lt. Jei žadate pasitenkinti „Alitos“ brendžiu, 40 ml jums kainuos 4 Lt, o pilstomas „Švyturio ekstra“ alus – 6 Lt už 0,5 litro.

...svogūnų taip pat netrūksta
Pradeda keliauti šaltieji patiekalai. Cezario salotos (12 Lt) – su parmezano sūriu, skrudinta duona, kiaušiniais ir ančiuvių padažu bei kalakuto krūtinėle. Viskas šviežia, nieko netrūksta ir ne per daug. O štai pietų partneris skundžiasi, kad Šefo salotos (9 Lt, salotos, pomidorai, fermentinis sūris, kiaušiniai, rūkytas kumpelis, su majonezo ir brendžio padažu) palieka burnoje labai aštrų skonį to, kam O. Henris, amerikiečių rašytojas, kadaise paskyrė visą novelę, pavadintą „Trečiasis ingredientas“. Svogūnų gal kiek per daug.

Alkanesnis iš mūsų išbando jautienos didkepsnį su šparagų ūgliais (32 Lt). Milžiniškas jautienos išpjovos gabalas tikrai gali numalšinti alkį, prie jo dar šparagų ūgliai, rūkyta šoninė, virtos ir apkeptos bulvės ir viskas – vyno be acto padaže. Jokių papildomų klausimų, gal tik tai, kad padavėjas galėjo ir priminti, kad padažas prie šio patiekalo gali būti pasirenkamas.

Veršienos pjausneliai baravykų padaže (24 Lt) – su keptomis morkomis bei saldžiomis žirnių ankštimis – sukelia prie stalo rimtas gurmaniškas diskusijas. Mėsa skleidžia silpną pašalinį kvapą - dėl to sutariame. Bandome aiškintis, gal tai tiesiog baravykų kvapas. Matyt, ne, nes toks pat sklinda ir perpjovus kepsnį, padažas taip giliai neprasiskverbia. Tai dar nėra ryškus šaldiklyje perlaikytos mėsos kvapas, bet gal juo taptų netolimoje ateityje? Belieka prisiminti nemirtingąjį Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“ – ten griežtai teigiama, kad antrasis šviežumas neegzistuoja, tėra tik pirmas ir paskutinis, o antrojo šviežumo eršketas yra tiesiog pašvinkęs. O gal tai tiesiog mūsų netolerancija? – svarstome mes.

Padėtį šiek tiek pataiso desertai. Šaldytas nugatas (tai – ledų desertas su džiovintomis braškėmis bei riešutais, 7 Lt) puikus, itališkas desertas tiramisu (6 Lt) gal labiau tiktų prisiekusiam saldumynų mėgėjui, bet gana skanus ir egzotiškas.

Išeiname. Tuščio restorano personalas maloniai atsisveikina ir dar maloniau pasitinka grupelę užsieniečių – matyt, natūralu, iš jų galima tikėtis didesnių arbatpinigių. Dirstelime per petį, kaip ant naujųjų svečių stalo uždegama žvakelė. Bandome prisiminti – ar restorane buvo pakankamai šviesu?

Vytautas Gaižauskas
Verslo žinios, 2005 12 16
„Danielos“ viešbučio archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>