Brazilijoje žmonės gyvena lėtai

Skaitydama atsiliepimus apie Braziliją viename interneto pašnekesių puslapyje randu sakinį: „Išmaišiau daug šalių, bet Brazilija man - pats gražiausias kampelis pasaulyje“. Šiuos internauto žodžius patvirtina ir Brazilijoje filmą apie Lietuvos radijo žurnalistą Petrą Babicką kūrusi Kauno radijo ir televizijos žurnalistų komanda. Su „Laisvalaikiu“ Brazilijoje patirtais įspūdžiais dalijasi viena filmo kūrėjų Daiva Budrienė.

Klimatas lemia ilgaamžiškumą
Ieškodama informacijos savo temai Kauno radijo ir televizijos žurnalistų komanda aplankė populiariausius Brazilijos miestus. Žurnalistus lydintys vietos lietuviai jiems parodė pačius įdomiausius Pietų Amerikos šalies kampelius ir įdomybes - nuo favelų, varguomenės gyvenamųjų kvartalų-lūšnynų prie Brazilijos didmiesčių, iki salsos mokyklų.

„Labai nustebino garbingo amžiaus brazilai - gyvybingi, judrūs, puikios atminties. Jie tvirtina, kad ilgaamžiškumo paslaptis yra palankus klimatas ir lėtas gyvenimo tempas“, - pasakoja D.Budrienė. Anot jos, neišdildomus įspūdžius paliko ne tik nuostabi Brazilijos gamta - kalnai, vandenynas, augmenija, bet ir žmonės. Brazilai linkę bendrauti, yra labai draugiški. Viešbučio patarnautojai gana greitai išmoko lietuviškai pasisveikinti. „Brazilijoje aptarnavimas labai aukšto lygio. Žmonės gerai nusiteikę, paslaugūs. Susikalbėti su jais gali nemokėdamas jokios užsienio kalbos“, - tvirtino D.Budrienė.

Akmenų šalis
Braziliją žurnalistė vadina akmenų šalimi. Nes čia galima įsigyti įvairiausių grožybių - akvamarino, citrino ir kitų juvelyrikoje naudojamų akmenų, taip pat aukso papuošalų, įvairių meno kūrinių. Brazilai pasakoja, kad akmenų apdirbimo verslą jų šalyje pradėjo žydas
Šternas. Pardavęs savo armoniką jis įkūrė verslą. Dabar Šterno sukurtų papuošalų kainos yra apie 1000 JAV dolerių. Tačiau, pasak D.Budrienės, daug gražių dalykėlių galima nusipirkti ir gana pigiai.

Su „bandera“ - brangiau
Anot D.Budrienės, daugiausia kainuoja tie suvenyrai, ant kurių nupiešta ar išsiuvinėta Brazilijos vėliava, vadinamoji bandera. Parduodami tokius suvenyrus brazilai nelabai nori derėtis.

Brazilijos miestuose važinėja 16-20 mln. automobilių, todėl galioja taisyklės, pagal kurias transporto priemonių savininkai, kurių mašinų numeriai yra lyginiai skaičiai, negali važinėti gatvėmis porinėmis dienomis. „Taip bandoma spręsti automobilių spūsčių problemą“, -
komentuoja D.Budrienė. Nepaisant to, didmiesčiuose visas 24 val. per parą automobiliai stovi spūstyse. 100 kilometrų Brazilijoje - ne atstumas.

Tatuiruotė - dovanų
Kad brazilai labai draugiški, įrodo ir laikina žurnalistės tatuiruotė: „Buvau paplūdimyje, kai vienas brazilas pradėjo mane įtikinėti, kad privalau pasidaryti laikiną tatuiruotę. Už ją nieko nemokėjau“, - apie nutikimą pasakoja D.Budrienė.

Nors Brazilijoje didžiulis nedarbas, atrodo, kad žmonių neslegia jokie rūpesčiai. Jie būtinai bučiuojasi į abu žandus, juokauja, negaili vienas kitam komplimentų.

D.Budrienei viena gražiausių vietų Brazilijoje yra „Terassa Italiana“, nuo kurios atsiveria puiki San Paulo panorama. „Net pradėjo kirbėti mintis, kad Brazilijoje norėčiau turėti savą būstą“, - sakė moteris. Nekilnojamasis turtas čia nėra brangus. 70 kvadratinių metrų butas daugiaaukštyje kainuoja apie 100 tūkst. realų (vienas realas - 1,25 lito).

Brazilijoje gausu įvairiausių rūšių palmių, fikusų. O turguje už 1 realą pirktas ananasas, pasak D.Budrienės, buvo nenusakomo saldumo ir skanumo.

„Šunys Brazilijoje aprengti. Daug darbo turi jų vedžiotojai“, - sakė žurnalistė.

Viename restorane - šimtai patiekalų
Žurnalistę iš Lietuvos sužavėjo ir viešbutyje patiekiami pusryčiai bei gausi vakarienė kavinėse. Nacionalinis patiekalas - vadinamoji fejuada. Tai ryžiai, ant kurių pilamos juodos pupelės.

Įdomus yra kepto banano, bulvių, „manjokos“ skonis. Užeigose siūloma bent dvidešimt rūšių salotų. Jų įsidėjus pradedama tiekti mėsa. Padavėjai neša vis kitokios mėsos gabalus. Kiek ir ko nori valgyti, reguliuojate ant stalo padėtu padėkliuku. Atversta žalioji jo pusė reiškia, kad esate pasiruošęs pasivaišinti dar, o raudonoji - kad nebenorite karštų patiekalų. Jei persigalvosite, padėkliuką galite visuomet apversti.

Tokios puotos kaina yra maždaug 13-24 realai. Kuo daugiau sumokate, tuo prabangesni valgiai patiekiami restorane.

Brazilai mėgsta gerti kokakolą arba atšaldyto kokoso pieną, vadinamą  „koko džiladav.

„Bananų rūšių neįmanoma suskaičiuoti. Auksiniai, sidabriniai, obuoliniai ir kitokie. Tik 5 realai už didžiausią kekę“, - pasakoja D.Budrienė.

Brazilijoje žurnalistė pataria būtinai derėtis. Pardavėjo prašomą sumą reikėtų dalyti iš trijų ir tuomet derėtis. Be kitų suvenyrų, D.Budrienė iš Brazilijos parsivežė ir rankomis pintą hamaką, už kurį sumokėjo 40 realų.

Atsargiai, vagišiai!
Sakoma, kad Brazilijoje klesti nusikalstamumas, tačiau D.Budrienė pasakoja perpratusi, kaip išvengti ilgapirščių dėmesio. „Nereikia su savimi nešiotis vertingų daiktų. Geriausia, kai rankose nieko neturi. Patartina ir rankų nelaikyti kišenėse. Tuomet tavimi jokie nusikaltėliai nesidomės. Be to, jie artinasi prie tų, kurie demonstruoja, kad itin saugo savo turimą turtą“, - pasakoja televizijos žurnalistė. Anot jos, viešbutyje lietuviams buvo saugu. Jie palikdavo visus daiktus, pinigus, pirkinius. Nedingo nė mažiausia smulkmena.|

D.Budrienė mano, kad didelis nedarbas šalyje turi įtakos nusikalstamumui. Nors pensija Brazilijoje nemaža - 3500 realų, o buvę valstybinių įstaigų tarnautojai gauna dar daugiau.

Kristina Kučinskaitė
Daivos Budrienės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija