Ateities maistas

In Vitro kotletai: ekonominiai, ekologiniai ir moraliniai pateisinimai

Ateities maistas

Pasaulyje šiuo metu gyvena beveik 7 milijardai žmonių. Pagal dabartinius skaičiavimus iki 2050 metų žmonių skaičius Žemėje bus pasiekęs 10 milijardų. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje auginama apie pora milijardų kiaulių ir virš milijardo galvijų. Kaip esant tokiai statistikai išmaitinti pasaulį, galutinai jo nesunaikinant? Į šį klausimą bandoma žiūrėti įvairiai, pradedant politizavimu apie griežtą populiacijos kontroliavimą (skamba labai naiviai), visuotiniu vegetarizmu (didžiajai pasaulio gyventojų daliai tai labai sunkiai suvokiamas dalykas), genetiškai modifikuotais organizmais ir augalais (visuomenė tarsi ir priešinasi tam, ko neišmano) bei dirbtinėmis sąlygomis „užauginta“ mėsa (gamintojų šūkis turėtų skambėti „Faršo užteks visiems!“). Maisto ir geriamojo vandens trūkumas ateityje taps vis opesne problema, maistas taps vertingesnis už bet kokį auksą, didės „maisto ieškotojų“ migracija ir tikriausiai nieko nebestebins pilietiniai ar tarptautiniai karai dėl derlingų teritorijų ir gėlo vandens (nebe naftos) telkinių. Mokslininkai ir verslininkai suka galvas, kaip spręsti, rodos, nelabai išsprendžiamą problemą. Vienas iš galimų sprendimų yra dirbtinėmis sąlygomis laboratorijoje „užauginta mėsa“.

Kaip mes mėsą auginsim?

Mėsos gaminimo laboratorijoje, visų pirma, būtų atskiriamos vištų, kiaulių ar jaučių embrioninės arba suaugusios kamieninės ląstelės, tada jos patalpinamos į bioreaktorius ir maitinamos augalinės kilmės kultūra. Paskui ląstelėms mokslininkai „nurodytų“ formuotis į raumenų, o ne kaulų ar kitų organų audinius. Galiausiai ląstelės būtų treniruojamos, kad susiformuotų raumenų masė. Dabartinių tyrimų ir bandymų rezultatai rodo, kad kiekvienoje iš šių stadijų kyla didelių sunkumų. Greičiausiai besidauginančios ir augančios yra embrioninės kamieninės ląstelės, tačiau jas daug sunkiau kontroliuoti ir dauguma jų tam tikroje stadijoje „nusprendžia“ tapti smegenų ar kauliniu audiniu, bet ne raumenimis. Suaugusios kamieninės raumenų ląstelės šios problemos neturi, tačiau jos dauginasi gerokai lėčiau, todėl kalbant apie masinį mėsos auginimą, susiduriama su laiko sąnaudų problema. Kitas gąsdinantis dalykas yra tokios mėsos gamybos kaina. Kol kas tai yra be galo brangus procesas, visų pirma, dėl kultūros, kuri maitina ląsteles. Šiuo metu bandoma atsisakyti gyvulinės kilmės kultūrų, nes manoma, kad dumblinė kultūra yra pakankamai kokybiškas mėsos ląstelių maisto šaltinis, tačiau kol kas ir dumbliai yra brangūs.

Kita bėda kyla, kai kalbama apie raumens audinio sudarymą. Šiuo atveju, nėra kraujotakos sistemos, kuri aprūpintų ląsteles deguonimi ir maistinėmis medžiagomis, todėl reikia sugalvoti, kaip aprūpinti visas ląsteles maistu ir leisti joms jungtis į didesnius raumenų audinius. Moksliškai ši problema yra išspręsta, bet vis dar reikalingos specialios technologijos. Bet kurio iš šių procesų efektyvumo pagerinimas reikalauja tyrimų, bandymų ir, be abejo, krūvos pinigų. Gauti tokių futuristinių projektų finansavimą yra be galo sunku ir dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų.

Dažniausiai kalbant apie in vitro mėsą, žmonės ją asocijuoja su genetiškai modifikuotais organizmais ir didžiulių korporacijų noru monopolizuoti maisto rinką. Tai pat negatyvi reakcija kyla jau vien dėl termino „dirbtinė mėsa“, nes dauguma vegetarizmą propaguojančiųjų arba besirenkančiųjų tik mažų, ekologinių ūkių gyvulinę produkciją galvoja apie siaubingas gyvulių auginimo sąlygas ir dar baisesnes skerdyklas. Tokiu atveju labai svarbu visuomenę supažindinti su visais in vitro mėsos auginimo ypatumais ir privalumais.

Priežastys ir pateisinimai

Dažnai sakoma, kad norint pateisinti vienokį ar kitokį kontroversišką reiškinį, tereikia labai pasistengti. In vitro mėsos atveju labai stengtis nereikia, nes, rodos, faktai kalba už save. Pati pirma ir labiausiai įtikinanti priežastis, kodėl reikia auginti mėsą laboratorijose, yra nuolatos didėjantis ir ateityje didėsiantis mėsos poreikis. Žinant, jog galvijų auginimas yra atsakingas už 18 % šiltnamio dujų išmetimą (2006 metų Jungtinių Tautų tyrimų duomenimis), o intensyvi gyvulininkystė prisideda prie miškų mažėjimo, derlingos dirvos ir vandens trūkumo, kažin ar dar labiau intensyvinti gyvulininkystę ir toliau eikvoti žemės resursus būtų protingas didėjančios žmonių populiacijos ir maisto poreikio sprendimas. Jau vien ko vertas faktas, kad vienam kilogramui jautienos yra sunaudojama apie 15 000 l. vandens.

Oksfordo universiteto doktorantė Hanna Tuomisto tyrė mėsos (auginamos tradiciniuose ir ekologiškuose ūkiuose bei laboratorijoje) poveikį aplinkai. Šis tyrimas atskleidė, jog laboratorijose auginamai ir melsvabakterėmis (lot. Cyanobacteria) maitinamai mėsai reiktų sunaudoti maždaug 35-60 % mažiau energijos, šiltnamio dujų emisijos sumažėtų 80-95%, o naudojamos žemės plotas ‒ 98%, palyginus su tradicine gyvulininkyste. [1]

Kita teigiama megintuvėlinės mėsos pusė yra jos „moralinis veidas“. Jei ši mėsa taps pasiekiama ir įkandama plačiajai visuomenei, dauguma rinksis bekraujį mėsos variantą. Juk išprusę vartotojai žino, kokiomis siaubingomis sąlygomis fermose auginamos vištos, kiaulės ar karvės, ir kokiais nesuvokiamai žiaurias būdais gyvuliai kankinami skerdyklose. O tie, kurie nevalgo mėsos, nes jiems gaila gyvulių ir jie nenori sukelti kančios, turėtų taip pat džiaugsmingai sutikti naujos kartos kepsnius, kuriuos gaminant nebuvo nužudytas nė vienas paršelis.

Mokslininkai tvirtina, jog tokia mėsa bus netgi sveikesnė. Tai bus puikus baltymų šaltinis be jokių papildomų priedų: sočiųjų riebalų rūgščių, hormonų, antibiotikų, E.colli ir salmonella bakterijų, gyvsidabrio ar dioksinų. Tai pat išnyks rizika susirgti ir mirti nuo kempinligės, paukščių gripo ir kitų infekcinių ligų, kylančių iš antisanitarinių gyvulių auginimo sąlygų ir genų mutacijų. Skaityti toliau >>