Pavakare Vilniaus senamiestyje rasti tykią vietelę po atviru dangumi, neužsėstą turistų ar miestelėnų, darosi sunku. Tačiau pasukęs šiek tiek nuošaliau nuo pagrindinių kelių rasi ir vietos, ir ramybės. Ar į paslaugų paketą įeina gera virtuvė bei aptarnavimas, nusprendžiame patikrinti „Artistuose“.
Žinia, klubas, o sykiu ir baras kavinė „Artistai“, tarp jaunimo žinomi kaip smagi ir jauki vieta vakaroti. Tačiau „Artistai“ veikia ir dieną, be to, siūlo vadinamuosius dienos pietus. Kodėl gi neužėjus? 17.47 val., pirmadienio vakaras. Lauke, „Artistų“ kiemelyje, užimti 5 staliukai. Viduje, kur apie keli šimtai vietų, – visai tuščia. Įsitaisome kiemelyje. Iš tiesų čia ramu. Ramybe užsikrėtę ir padavėjai: nei įėjusiųjų pro duris, nei į kiemą niekas nepasitinka. Įspūdis, lydėjęs ir vėliau, vis žvilgčiojant į laikrodį, – niekam tu čia nerūpi.17. 55 val.– pro šalį einančio padavėjo paprašome meniu. „Tuoj“, – sako. Po „tuoj“ praeina dar geros 5 min., kol gauname valgiaraštį. Patiekalų jame užtektinai. Kainos, turint galvoje, kad klubas yra senamiesčio centre, keli šimtai metrų nuo Nacionalinės filharmonijos, – palyginti labai nedidelės.
Užkandžiams renkamės graikiškas (5,50 Lt) ir krevečių salotas (6,50 Lt). Iš karštųjų – vištieną su migdolais (8,90 Lt), skorpionžuvės kepsnį (10,90 Lt), keptų kalmarų žiedų (8,90 Lt), įdarytą baklažaną (6,50 Lt) bei kalakuto pjausnį (9,50 Lt). Prie karštųjų patiekalų garnyro reikia užsisakyti atskirai, bet ir tas – nuo 1,50 iki 2,90 Lt. Vertinantiems pigumą – pats tas. Vyno pasirinkimas čia labai menkas, iš pilstomo geriausias bus bene „J. P. Chenet“ baltasis arba raudonasis (5,00 Lt – 100 g). Tačiau, kita vertus, čia yra klubas, kurio lankytojai vakarais mieliau ragauja kokteilių arba meniu atskirai nurodytų „miksų“. 18.15 val. – gauname gėrimus, 2 įrankių komplektus ir lėkštelę, kurioje viena bandelė (daugiau neliko) bei dvi per pusę perpjautas duonos riekutes. 18.37 val. – atneštas dar vienas įrankių komplektas.
Originaliosios graikiškos
18.45 val. – pagaliau – maistas! Graikiškos salotos. Seniai kirba mintis: perėjęs mūsiškes maitinimo įstaigas ir paragavęs jose patiekiamų įvairiausių šių salotų variantų, panašu, ir tikras graikas pamirštų, iš kokių sudedamųjų dalių jos vis dėlto turėtų būti gaminamos. „Artistų“ variantas ypač išsiskyrė originalumu. Ant lietuviškų salotų lapo buvo sukrauti pagrindiniai ingredientai: agurkai, geltonieji ankštpipiriai ir kiniškos salotos. Viskas apibarstyta smulkintais graikiniais riešutais, lėkštės pakraštyje gulėjo penkios pomidorų riekelės. Dar įpjaustyta raudonųjų svogūnų ir įdėta (2 vnt. ) „Marių“ alyvuogių, kurios, švelniai tariant, yra visai be skonio. Tiesą sakant, ir kitų daržovių skonį pajusti buvo problemiška, mat jį nustelbė actas. Užtai su fetos sūriu, kurį žadėjo valgiaraštis, virtuvė pasielgė taupiai – jo paprasčiausiai nebuvo. 19.15 – gauname karštuosius patiekalus. Vištiena su konservuotomis kriaušėmis ir persikais – nebloga, bet per sausa: trūksta padažo. Kalakuto pjausnys su spanguolių padažu nesulaukė nei liaupsių, nei kritikos.
Gražiai pavadinta ir patiekta skorpionžuvė akį, reikia pripažinti, masino. Tačiau, vos paragavus, tapo aišku, kad natūralaus jos skonio neteks pajusti: žuvis buvo per sūri, net turint galvoje nuostatą, jog dėl skonio nesiginčijama. Užtai kalmarų žiedai su ryžiais buvo skanūs. Tiesa, kietoki (gal buvo šaldyti arba šiek kiek per ilgai pavirti), tačiau skanūs. Dar puikesnis, vertas atskiro pažymio, įdarytas baklažanas. Štai už jį virtuvę galima pagirti. Kaip ir už desertą – karštą obuolių pyragą su ledais ir obuolius su karamele. Trumpai tariant, iš ragautųjų patiekalų baklažaną ir desertų svečiui galima siūlyti. Tiesa, verslo pietūs su respektabiliu pašnekovu čia sunkiai įsivaizduojami, nebent pietų metu ar pavakarę norėtum pasislėpti nuo pašalinių akių ir būtum įsitikinęs, jog svečias nereiklus nei maistui, nei aptarnavimo kokybei.
Beatričė Laurinavičienė
„Verslo žinios“ 2005 07 29
