Amazonės džiunglės – prekybos centras šiltnamyje (svetur)

Taip trumpai apibūdinti galėtume Amazonės džiungles, kuriose praleidome dvi paras stovyklaudami, pasisemdami neįkainojamos patirties ir gavę dozę šoko bei adrenalino.

Miestas vidury džiunglių
Jau lėktuve kilo įvairiausių minčių ir noras pakeisti kelionės maršrutą – mat vakare skrisdamas virš bet kokio milijoninio miesto dažniausiai turi progą pasigrožėti naktiniais žiburiais, gal net įžvelgti naktinį miesto gyvenimą... Čia nieko panašaus – gūdi begalinė tamsuma ir tik keletas nykių žiburėlių joje... Mažoje tvankioje patalpoje sulaukę savo kelioninių krepšių ir kankinami dviprasmiškų minčių išskubėjome į laukimo salę. Nerimauti yra ko – 22 valanda vakaro, o mes – vidury džiunglių esančiame ne itin civilizuotame mieste Manause (Brazilija), kelionės planas miglotas...

„Bien venido a Manaus!“ – mus pasveikina augalotas tamsiaodis iš vietos agentūros. Anglų kalba, deja, jis nešneka. Riedame barškančiu automobiliu ne pačiais prabangiausiais Manauso rajonais. Vaizdas kraupus – siauros gatvės, gausu šiukšlių, žmonės – indėnų ir čigonų mišinys – neatrodo labai draugiški, užsieniečių ir naktinio gyvenimo nematyti, parduotuvių ar padoresnių kavinių taip pat. Kvėpuoti tampa vis sunkiau – oro temperatūra – 40 laipsnių, nuo drėgmės ir prakaito visi drabužiai peršlapę. Pagaliau atvykstame į svečių namus, kur praleidę naktį toliau keliausime į Amazonės džiungles – bent jau taip tarėmės internetu su vietos kelionių agentūra.

Miegojome prastai, vis kankino nesaugumo jausmas ir nežinomybė dėl likusios kelionės dalies. Šeštą ryto jau laukėme gido, lydėsiančio mus į džiungles. Valandą vėluodamas pagaliau pasirodo žmogus, kuris pusėtinai šneka angliškai, ir palydi mus į seną „Wolksvagen“ modelio autobusiuką. Pakeliui tai išleidžiame, tai paimame naujų žmonių, kurie nekreipdami dėmesio į mus tarpusavy bendrauja portugališkai. Po pusvalandžio kelio mus išleidžia turguje, kur nuo kvapų ir beprotiško karščio ima svaigti galva. Čia prekiaujama viskuo ir dažniausiai tiesiai iš laivų, mat jie šiame regione – pagrindinė susisiekimo priemonė. Čia pat laivuose apdorojamos daržovės, skrodžiamos žuvys, dydžio sulig kalėdiniu kalakutu, gaminamas maistas.

Dvispalvė upė
Pasigėrėję vietos turgaus vaizdais atsiduriame laive, kurio pirmas aukštas sulig lubomis prikrautas lentų, o antrame iškabinta keletas hamakų turistams. Gidė, garbingo amžiaus moteriškė, informuoja, kad pirmiausia plauksime pasižiūrėti įžymaus „vandens susiliejimo“ („meeting of the waters“), kur susilieja dvi upės – Rio Negro (Juodoji upė) ir Rio Solimoes. Dėl vandens tankio, greičio ir temperatūrų skirtumų šių upių vanduo nesusimaišo ir tai nesunkiai matoma. Rio Negro vanduo skaidrus, bet tamsus dėl jame ištirpusių durpingų organinių medžiagų, o Rio Solimoes – rudas ir drumzlinas. Susiliejus jų vandenims išeina pusė upės rudos, drumzlinos spalvos, o kita pusė – juoda ir skaidri. Toks fenomenas tęsiasi apie 6 kilometrus. Nuostabus gamtos reiškinys. Pasigėrėję šiuo vaizdu ir šėlstančiais gėlavandeniais delfinais toliau plaukėme Rio Solimoes.

Stovykla vidury laukinių džiunglių
Po 4 valandų monotoniško plaukimo per neapsakomą karštį pagaliau pasiekiame stovyklą, kurioje turėsime praleisti porą naktų ir mėgautis laukine Amazonės gamta. Mūsų stovykla – ant pantoninių plaustų esantis namukas, plūduriuojantis netoli upės krantų ir susidedantis iš mažų kambarėlių bei holo-virtuvės, šalia jo – laivas, sausakimšai prikabintas hamakų, ir keletas valtelių. Mus pasitiko keletas vietos indėnų, dirbančių stovykloje, ir gidas Džekas. Pastarasis – tikras vietos indėnas, puikiai pažįstantis regioną.

Jis aprodė kuklią stovyklėlę: čia tualetui ir dušui naudojamas upės vanduo, kurio temperatūra – 28 laipsniai, elektros nėra, maistas gaminamas vietoje, valgiaraštis nesikeičia – tai upėje pagauta žuvis, ryžiai ir makaronai, geriamojo vandens ar kokakolos galima nusipirkti stovyklos bare. Viskas paprasta ir natūralu. Stovyklos darbuotojai gyvena ir dirba čia pat. Oro temperatūra – vis dar 40 laipsnių, bet sukaupę visas jėgas sėdame į mažas valteles ir plaukiame žvejoti piranijų. Meškerių tam nereikia – tiesiog kabliukas pritvirtinamas prie ilgo valo, ant kabliuko užmauname žalios mėsos, įmetame ir laukiame. Dienos laimikis – 4 piranijos, visai neblogai.

Pamažu pradeda temti, gidas pasiūlo paieškoti krokodilų... Tamsu, nors į akį durk. Sėdime dviese valtyje, Džekas – krante – gaudo krokodiliukus. Po valandėlės kitos jam pasiseka ir vieną plikomis rankomis pagautą krokodiliuką jis atneša mums apžiūrėti iš arti. Tik įspėja, kad darytume tai atsargiai, nes tiems, kuriems įkanda krokodiliukai, dažniausiai reikia amputuoti galūnes. Mat pastarieji minta dvėseliena ir jų burnose – gausybė bakterijų. Tamsoje karaliauja laukinė gamta – mašalai dūzgia ir, žinoma, skaudžiai kanda, paukščiai, žiogai čirškia. Krante ūbauja, šiugžda, bruzda begalės egzotiškų gyvūnų. Pašonėje meilės žaidimus žaidžia ypač reti rausvieji gėlavandeniai delfinai, pliumpsi akvariumų žuvelės. Stovykloje neįmanoma užmigti ne tik dėl garsų, neįprastų žmogui, gyvenančiam civilizacijoje, bet ir nuo nuolatinio siaubingo karščio. Šiame regione truputį atvėsta nuo 3 iki 5 valandų ryto.

Džiunglių ypatumai
5 valandą ryto pusryčiams – mūsų vakarykštis laimikis piranijos. Aplink stovyklą plaukioja būriai įvairiaspalvių žuvyčių, kurių Lietuvoje galima pamatyti tik akvariumuose. Čia jų gausu, mat jos minta mūsų stovyklos atliekomis. Netrūksta čia ir gėlavandenių delfinų, nes jie minta tomis pačiomis žuvytėmis. Pasigėrėję jūros gyvūnėliais išplaukiame stebėti saulėtekio, nudažančio mirguliuojantį upės vandenį gelsvai oranžine spalva. Toliau – ekskursija po džiungles. Džekas apsiginklavo mačete ir 4 valandų kelionė po Amazonės džiungles prasidėjo. Stambių gyvūnų nematėme – dieną jie slepiasi nuo karščio, o medžioja naktį. Saulė nežmoniškai svilina, prakaitas teka upeliais, net akis graužia, jaučiamės prastai. Ko negalima pasakyti apie Džeką. Jis energingai skinasi kelią savo mačete ir atskleidžia mums Amazonės džiunglių paslaptis.

Pasirodo, džiunglės vietos indėnams – tarsi didžiulis prekybos centras: čia apstu vaistų, maisto, geriamojo vandens, statybinių medžiagų ir kitokių gyvenimui reikalingų priemonių. Tačiau visa tai įmanoma pamatyti tik įgudusia akimi. Mums, europiečiams, džiunglės – pavojingas miškas, o vietiniams – pragyvenimo ir išgyvenimo šaltinis. Kaip apsaugą nuo skaudžiai geliančių uodų ir kitokių mašalų vietos indėnai naudoja mažas skruzdėlytes – jomis išsitrina kūną, ir jų skleidžiamas kvapas efektyviai atbaido vabzdžius. Gyvačių priešnuodžio reikia ieškoti medžių žievėje, geriamojo vandens – lianose. Norėdami atgauti fizines ir dvasines jėgas vietos gyventojai naudoja guaranos miltelius. Juos sumaišius su vandeniu ar kitu gėrimu gaunamas natūralus energetinis gėrimas.

Pačiame Manause dar turėjome praleisti 2 dienas ir spėjome apžiūrėti visą miestą, esantį pačioje Brazilijos širdyje. Čia aplankėme portugalų statytą įspūdingą senovinį operos ir baleto teatrą („Teatro Amazonas“), šurmulingą Ponta Negra upės paplūdimį ir prabangų rajoną, įsikūrusį šalia jo, taip pat apsilankėme vienoje iš gausybės plataus asortimento parduotuvėlių, siūlančių žolelių ir arbatos mišinių nuo daugelio ligų ir negalavimų. Po 5 dienų kupini neišdildomų įspūdžių palikome Amazonės džiungles – didžiausią pasaulyje ekologinį rezervatą.

Raminta Sirvydaitė-Povilaikienė
Ramintos Sirvydaitės-Povilaikienės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija