Alus penkiose šalyse arba tikrosios vengriško guliašo paslaptys

Naudojantis trumpos, bet vis tik šiokios tokios viešnagės šiame krašte proga užbėgama į vieną artimesnių užeigų sukirsti tradicinį keptą sūrį, jį užgeriant Staro Brno alumi.

Austrijos sostinėje, pasižyminčioje „čia viskas labai brangu“ aspektu, pusantros valandos prasivalkiojus Invalidenštrasėje, suvalgius apfelštrudelį, toks obuolių kringelis, bei išgėrus keistą alaus-kavos mikstūrą ir pajudėjus link centrinio šios kelionės punkto – Budapešto – staiga suvokiu, kad neblogai būtų išgertą turinį į Vengriją nevežti ir palikti dar šiame krašte, sykį viskas brangu. Stojame kiek reikia, tačiau atvykstame į galutinį punktą tiksliai pagal grafiką.

Budapešto autobusų stotis įkurta virš metro stotelės, taip spėjama į paskutini traukinuką, nakvynė, nes rytoj laukia kelionė į Košicą, Slovakiją. Šiaip, reikėtų pastebėti, jog nebuvo kažkokių itin rimtų šios kelionės tikslų, mat pagrindinis jų – pasivalkioti po širdžiai artimus Centrinės ir Rytų Europos kraštus ir užsiimti nieko neveikimu. Vis dėlto, vienas „rimtas“ tikslas buvo – susitikti su alaus atributikos kolekcionieriais Košicoje bei Miškolcuose ir pasikaitalioti sukaupta atributika. Taigi, kelionė į Slovakiją.

Traukinys pasitaikė rumuniškas, Bukareštas-Varšuva. Net ir pačiais blogiausiais laikais, trankantis rusiškais traukiniais po tada buvusią plačiąją tėvynę, tokių šiukšlinų vagonų ir tokių šiukšlynų vagonuose matyti neteko. Be to po vagoną ištisai migruojantys rumunai nesibodi ne tik triaukšdami saulėgrąžas lukštus spjaudyti ant grindų, bet ir šiaip spjaudytis apskritai, laimei ne ant kitų keleivių.

Košicoje, paskambinus mūsų susitikimo organizatoriui Adrianui, pastarasis po 10 minučių privažiavo su mašina manęs pasitikti. Po trumpo vizito jo namuose ir apžiūrėtos bokalų kolekcijos buvau nuvežtas ir apgyvendintas į bendrabučio tipo viešbutį. 10 Lt naktis. Kaip už dyką. Užmetęs akį į mano pasą, slovakų alaus kolekcionierių klubo vadas tarė: tai ką, rytoj tavo gimtadienis? Na, taip. Palauk, palauk, tai tau rytoj trisdešimt? Tokiu būdu buvo staigiai suvažinėta į alaus daryklą ir dovanų gavau trisdešimties litrų talpos puikaus Kelt alaus kegą, tad nieko kito nebeliko kaip tik jį draugiškai pasidalinti su kitais kolekcionieriais iš Slovakijos, Vengrijos bei Čekijos.

Vėl Budapešte
Kitą diena buvo vėl atgal grįžtama Vengrijon. Būnant Vengrijos sostinėje visada laikausi tradicijos tris kartus per dieną valgyti guliašą bei saliamį. O taip pat atsakančiai išnaršyti Budapešto centrą. Taip beslankiojant po pagrindinę Budapešto turistų arterija, Vaci utca, šalia tradicinių vengriškų suvenyrų užsienio turistams, pastebėjau matrioškas. Atrodytų nieko ypatingo, tačiau viena jų buvo su „Trail Blazers“ komandoje 11-uoju numeriu žaidusiu žaidėju. Paklausiau pardavinėjančio suvenyrus vengro, kas čia per tipas: „O, sako pardavėjas, čia yra Arvydas Sabonis, lietuvis žaidėjas, labai garsus visame pasaulyje krepšininkas, ir, va, NBA taip pat žaidė“.

Toliau – Irish pub, kuriame buvau vienintelis lankytojas ir prisėdau prie baro. Barmenė, o-ho-ho, mergiotė simpatiška, supratau, kad teks pabūti ilgiau. Po kelių gurkšnių, „įgavęs drąsos“ pasiteiravau nuobodžiaujančios barmenės vardo. Kristina, arba, jeigu norite vengriškai – Krisztina. Kadangi abiem nebuvo ką veikti, o Kristina puikiai kalbėjo angliškai, užsimezgė pokalbis… Kaip sakė vienas gerai žinomas lietuvių poetas, „iš moters gali atimti viską, bet ji bus moteris, kol ji bus smalsi“.

Taip panelė Kristina pokalbiui rutuliojantis pasitikslino, ar ant mano marškinėlių užrašas yra lietuviškas. Patvirtinęs jos šį spėjimą paklausiau, iš kur žino? Per daug spėlioti neteko, tiesiog mano buvęs draugas yra lietuvis – toks buvo naujosios pažįstamos atsakymas. Teko susipažinti su elegantiškąja barmene iš arčiau: priešpietinio alaus stiklas pavirto į sočius pietus, popietinio alaus taurė palengva virto į puikią vakarienę, o kai pajutau, kad po vakarinio alaus bokalo mano kėdė pradėjo virsti į šoną, atsisveikinęs iki kito karto (tai yra rytdienos), patraukiau parvirsti į lovą viešbutyje: kitos dienos popietę laukė aštuonių su pusės valandų kelionė traukiniu į Slovėniją, tiesa, prieš tai užsukus atsisveikinimo alaus pas Kristiną.

Vertėtų pastebėti, jog Vengrijoje, o ypač – šios šalies sostinėje maisto/gėrimų kainos yra žymiai aukštesnės negu kaimyninėje Slovakijoje ar Čekijoje. Pigus čia tik vynas, pigiausia matyti teko po 4 Lt už litrą. Tačiau, kaip pripažįsta ir patys vengrai, jie pastaraisiais metais suvartoja vis daugiau alaus, ir, beje, vyno sąskaita. Neginčijamas Vengrijos alaus lyderis yra Dreher, kurio butelis parduotuvėse kainuoja apie 4 Lt, o baruose kaina svyruoja tarp 5 ir 7 Lt. Verta paragauti Soproni aszok, na, gal dar Borsodi.

Patiekalai Vengrijoje yra du: guliašo sriuba ir guliašas. Čia vėl gi priklauso kurioje Budapešto vietoje bus valgoma. Pačiame miesto centre, per daug neįsijaučiant į alaus ar vyno gurkšnojimą gali tekti pakloti už šiuos du patiekalus ir kelis bokalus alaus iki 100 Lt, bet išsukus iš „ turistyno“ ir paėjus 10-15 minučių bet kokia kryptimis vakarienė gali atsieiti 30-40 Lt. Nėra labai pigu, tačiau Vengrija dar seniaisiais laikais buvo viena iš brangesnių regiono valstybių.

Slovėnijon
Šio pasakojimo tikslas tikrai nėra aprašinėti skirtingų regiono traukinių tvarką, tačiau įžengus į slovėnų traukinį iš karto pasijuto kultūra. Tvarkinga, švaru, gražu, tualetai kvepiantys (?!). Buvo šiek tiek neramu – ką aš veiksiu vidurnaktį atsidūrus Liublijanoje? Šis klausimas mane kankino gana ilgai – ypač po to, kai išlipus iš traukinio du bankomatai atsisakė apskritai aptarnauti Visa Classic kortelę, o trečiasis jau kur kas mandagiau paaiškino, kad joje nėra užtektinos išgryninimui pinigų sumos.

Vidurnaktis, Liublijanos centras, stovi lietuvis be slovėniško talerio kišenėje, neturintis kur pernakvoti, neturintis draugų/pažįstamų ir nežinantis, kur eiti, mat čia – pirmą kartą ir pagal valkatos tradicijas – jokio miesto plano ar dar kažko panašaus. Intuityviai patekus į miesto centrą ir užsukus į viešbutį, kur kaimyninių valstybių banknotai virto vietine valiuta, akyse kiek praskaidrėjo, juoba, kad dar neragautas slovėniškas alus.

Išties sužavėjo slovėnų padavėjų paslaugumas ir keistai nustebino ištisai užuodžiamas rūkomos marihuanos kvapas mieste. Pasirodo, Slovėnijoje "žolės" vartojimas nėra nei uždraustas, nei oficialiai leistas, tad dūmą patraukia kas tik netingi. Kadangi šių eilučių autoriui buvo svarbiau susirasti stogą virš galvos, tai nelabai norėjosi, kad jo paties stogas nuvažiuotų anksčiau.

Taip, besivalkiojant Liublijanos senamiesčio gatvelėmis bei skersgatviais buvo aptikta dar viena, iki vėlumos dirbanti vieta. Kadangi skanusis Union jau buvo susileistas skrandin, atėjo Laško, dar skanesniam ir tikrai vertam dėmesiui alui. Bebaigiant pirmąjį bokalą, greičiau iš nuovargio, negu dėl kokių nors kitų priežasčių, užmetus akį į bare stovėjusį kompiuterį ir jame identifikavus barmenės vardą, pastaroji buvo pašaukta vardu ir pasiteirauta, kokį šokoladą jį labiau mėgstanti: pienišką ar juodą. Juodą. Puiku, prašau tau juodo šokolado, tiesiai iš Lietuvos.
Alus Liublijanos baruose nėra jau toks pigus – kaina už pusės litro talpą svyruoja tarp 6 ir 8 Lt. Taip besėdint ir geriant, po trečios prisidegtos cigaret7ės prie mano staliuko priėjo trumpais geltonai-juodais plaukais, tačiau intelektu gerokai apibrozdinto veido vaikinukas. Ar galima paklausti? Klausau. Sakyk, žiūriu jau pusvalandį į tavo marškinėlių nugaroje užrašą ir niekaip negaliu suprasti, kokia kalba čia parašyta: matau „ę“ ir galvočiau, kad čia užrašyta lenkiškai, tačiau lenkai neturi „š“ raidės. Todėl lyg ir būtų užrašyta čekiškai, tačiau čekai neturi „ę“ raidės.
Mes šnekamės apie skirtingas Europos kultūras ir kalbas, galiausiai aplankome jo bendrabutį, kur sutinku daugiau bičiulių ir vos tik prašvinta, ruošiuosi kelionei atgal į Budapeštą. Šį kartą per Zagrebą. Iš tikrųjų, šio bastymosi šen bei ten metu, Kroatijos sostinė tebuvo numatyta kaip tranzitinis miestas, per daug jame neužsibūnant, tik šiaip – mažumėlę. Alus Zagbrebe (pagrindinės dvi rūšys Ožujsko ir Karlovačo) kainuoja beveik visur vienodai – 5 Lt. Beje, jei sugalvotumėte pirkti alų parduotuvėse, nesvarbu kuriame iš šių aprašytų kraštų, svarbu atkreipti dėmesį, jog kainos dažniausiai būna nurodytos be butelio vertės. O ji svyruoja nuo 20 centų Slovakijoje iki 1,5 Lt Kroatijoje.

Atbėgus į traukinį, išsiaiškinau, kad visame vagone važiuojame dviese – be manęs dar viena mergina, toje pačioje kupė. Chm, negi taip sėdėsi nieko neveikdamas. Pasirodo, Ivana – toks mielosios kroatiškos laumės vardas – važiuoja į Budapeštą, besimokanti ten vengru ir anglų kalbų. Ech, ir vėl lingvistai. Sykį jau taip, būk gera, štai tau keli alaus padėkliukai, surašyk man esminius kroatiškus žodžius: bokalas, butelis, padėkliukas, kamštelis, etiketė…

Rašant pastarąjį, mergina užstrigo ir tyliai, pati sau pasakė „Jesus. …and Mary Chain“, pridėjaus. Žinai?, paklausė. O tu žinai Pixies? Vietoj atsakymo bendrakeleivė iš savo kuprinės išsitraukė visus grupės iš Bostono albumus. Išskyrus du paskutinius rinkinius. Nusprendžiau būti draugiškas ir jai perrašęs juos atsiųsti. Taip ant alaus padėkliukų su aiškinamuoju kroatų kalbos žodynu atsirado ir jo autorės adresas. Savo pažadą ištesėjau, jau sugrįžęs Kaunan, tačiau tada mes artėjome prie Vengrijos sienos. Laukė esminis nuotykis.

Atėjusi asmens dokumentų tikrinti vengrų pasienietė greičiau linksmai nustebo, kad lietuvis ir vėl grįžta Vengrijon. Į kupė įslinkęs Vengrijos muitininkas pažvelgė į bilietą, kad vykstu iš Liublijanos, mane aplankyti atėjo papildoma tarnyba. Paaiškinimas išties nesudėtingas: sykį važiuoji iš Slovėnijos, o ten požiūrį į Vengrijoje nelegalių žolių rūkymą žinome, gal slovėnai draugai bus įdėję kokią nors dovanėlę..

Per Kroatiją atgalios
Bilietų tikrinimas, ypač vykstant per kelias šalis, yra visiškai įprasta procedūra, kurią kiekvienos šalies atitinkami pareigūnai atlieka visada. Taip atėjus vengrų konduktoriams labai ramus padaviau savo kelionės dokumentą. Šiek tiek patyrinėjęs užrašus ant jo pareigūnas pareiškė, kad „ticket is no good“.

Na, čia dabar kas – buvo tokia pirmoji į galvą atėjusi mintis. Matai, buvo pradėta aiškinti, tu čia į Liublijaną važiavai tiesiai iš Vengrijos, o grįžti per Zagrebą, Kroatiją. Konduktorius paprašo mano paso. Parodau, bet neduodu. Tada kitas klausimas – ar turiu pinigu. Turiu. Gerai, sako, tvarka bus tokia: aš tau išrašau tokį kvitą, tu man sumoki 10000 forintų (maždaug 150 litų, ir tik šiek tiek mažiau, kiek kainavo bilietas į abi puses) ir, Budapešte į geležinkelio stotį, iš kurios išvažiavai, tau pinigus grąžins.

Ką gi, važiuojama į išvykimo stotį, stojama į eilę prie atitinkamo langelio, ateina mano eilė ir iš vengrės aiškinimo jos gimtąja kalba suprantu, kad eik velniop, atstok, čia nieko nebus. Pradeda ne tiek gaila darytis pinigų, kurie buvo skirti dar dviems nakvynėms Budapešte, kiek visas šis reikalas tapti principiniu. Grįžtama atgal į stotį, kurioje pirktas bilietas, vėl ta pati situacija, tik skirtingai ši kartą darbuotoja kalba bet kokia populiaresne Europos kraštų kalba.

Peržvelgus mano pateiktus dokumentus, žvelgia į mane rimtomis akimis ir sako, kad čia turėtų įsikišti policija. Na, taip, pagalvoju, tik to ir betrūko. Iš karto atmintyje iškyla Budapešto kalėjimas, įsikūręs netoli Dreher alaus daryklos ir sarkastiškai pagalvoju, kad iki kalėjimo gal yra atvestas alotekis ir kad pirma valstybė, kurioje teks pasėdėti cypėje bus Vengrija, šalis, jau senokai tampanti man antraisiais namais.

Užplūstam tokių bet kokių minčių, ateina Vengrijos policijos pareigūnė. Mergina, 25 metų, visa tvarkinga – manikiūras, makijažas, o nuo naujos uniformos dvelkia švara. Ta-aip, pagalvoju, jei šita dės antrankius, dievaži nesipriešinsiu, nesvarbu, kur būsiu nuvestas. Abi Vengrijos tarnautojos persimeta keliais žodžiais, policininkė paprašo mano paso, iš savo planšetės išsitraukia formą su Vengrijos herbu ir pradeda pildyti mano asmens duomenis bei šiaip ten kažką rašyti.

Stebint šitą vaizdelį pirmoji į galvą atėjusi mintis buvo siekti telefono ragelio ir bandyti susisiekti su mūsų respublikos ambasada Prahoje. Tačiau dar nespėjus susigraibyti, pirmoji prabilo geležinkelio stoties tarnautoja. Tu labai gerai padarei, kad atėjai pas mus, buvo pirmi žodžiai. Forma, ant kurios konduktorius tau išrašė užstatą, jau negalioja penki metai, kaip negalioja ir tokia taisyklė, jis neturėjo teisės taip daryti.

Prieš mane padedamas Vengrijos geležinkelių žemėlapis ir prašoma parodyti, kuriame ruože įvyko šis atsitikimas. Čia pat grąžinami pinigai, paduodamas pasirašyti, pasirodo, skundas, kurį pildė policininkė, pradedamas atsiprašinėti Vengrijos geležinkelių, o paskui Vengrijos apskritai vardu, palinkima geros likusios kelionės dalies ir kvietimas sugrįžti dar.

Po šio įvykio visi kiti nuotykiai nebeatrodė reikšmingai, juoba, kad laukė ilga, dvidešimt šešių valandų kelionė atgal. Jos metu tesinorėjo gerai išsimiegoti. O kur žadėtosios vengriškojo guliašo paslaptys? Jas kiekvienas atskleidžia sau individualiai.

Nuorodos:
» Budapeštas, Vengrija
» Ljublijana, Slovėnija
» Viena, Austrija
www.ore.lt informacija