Kas privers mane važiuoti į sodybą vienai nakčiai, kuri yra 120 km už miesto - gražios sodybos nuotraukos, keturi gandriukai (t.y. visi patogumai), išreklamuotas pavadinimas ar darugų vertinimas „liuksusinė viečikė“...? Nei vienas iš šių dalykų, išskyrus vieną ir patį svarbiausią – ramybė gamtos prieglobstyje!
Kiekvienam ramybė – šiek tiek kitokie pojūčiai, tačiau visiems žodžiai „tyla“ ir „ramybė“ kažkur greta. Tikram daugiabučio miestiečiui nuolatinio automobilių eismo (net ir naktį ar savaitgaliais), naktinio gyvenimo garsų ir bendro miesto ūžesio nebuvimas - gana retas jausmas. Koks turi būti žmogus užgrūdintas, kad nebepastebėtų nuolat jį supančio triukšmo? Triukšmo, šurmulio ir tempo, kuris ir žiemą, ir vasarą vis neatslūgsta.
Ir net man, gyvenančiai šiek tiek už miesto (galima sakyti – priemiestyje) miesto triukšmo per akis – leidžiasi lėktuvai, dunda traukiniai, „ūkvedžiauja“ kaimynai, gagena net žąsys ir kas vakarą (ir kone kasnaktį) loja šunys... Tikrai norisi savaitgalį pabėgti nuo visų, nuo visko, kuo toliau! Tuomet atstumas tikrai ne kliūtis, o privalumas, nes kiekvienas kilometras nuo miesto tartum įkvepia...
Kur kuo toliau, bet įdomiau
Šį kartą sukam į Aukštaitijos nacionalinį parką, kažkur į legendinio Labanoro kampelį. Ties Molėtais pasukus link Labanoro miestelio, o po to nusukus į Saldutiškį, pavingiavus bei pravažiavus Kirdeikius galiausiai „atkapstysite“ ne kartą girdėtus Ginučius (tiesa, į Ginučius galima atvažiuoti ir pro Švenčionis, ir nuo Utenos). Dar už Ginučių kilometras su trupučiu fantastišku mišku gilyn ir atsiduriam kažkur jau tikrai toli nuo miesto, prie legendinio Baluošo ežero kranto.
Pasirinkome „šviežią“ sodybą, dar kvepiančia šviežiai pjautais rąstais, kurią prižiūri svetingas sodybos šeimininkas Vytas Gailiūnas. Vytas dar važiuojant link sodybos nuteikė netikėtai maloniai: „Ruošiu Jums žuvį, kad pasistiprintumėte po kelionės“, - sako telefonu šeimininkas ir nė į kalbas nesileidžia, kai bandome jį atkalbėti nuo rūpesčių. Atvykus į vietą nustebino be galo tvarkinga ir prižiūrėta aplinka ir kepamos seliavos aromatas. Taip taip – garsioji seliava yra būtent Baluošo ežero gyventoja, ir ne tik ji. Bet apie tai kiek vėliau!
Sodyba ne per didelė – keli gyvenamieji namai, ūkinis pastatas ir restorano, konferencijų ar pobūvių pastatas, pavėsinė su lauko krosnimi. Be jokios abejonės ir pirtis ant Baluošo kranto (šeimininkas pasigyrė, kad pirties krosnelė įrengta kitokia konstrukcija, nei įprasta, todėl pirties garas švelnus ir 120C laipsnių dar nėra riba), todėl lauksime šaltesnio savaitgalio, kad pirties privalumus išbandyti „gyvai“.
Viskas šviežia, kvepia medžiu ir tvarkinga. Anot šeimininko Vytauto, čia patogiausia nedidelėms kompanijoms (~40 asmenų), tačiau šeimoms ir poroms čia durys atviros. Vasaros ir žiemos pramogoms šeimininkas gerai pasirengęs.
Paukščių takas ar pieno kelias?
Toks žvaigždėtas nakties dangus, kokį pamatėme atvykę, ko gero senokai matytas reginys. Aišku, „nuskilo“ su oru ne tik dieną, bet ir naktį, tačiau tokio giliai juodo dangaus jau nebepamenu, kada mačiusi. Po keliolikos minučių paskaudo kaklą nuo užverstos galvos, tad prisiminiau gerą „prisipatoginimą“ – sukryžiuoju rankas už galvos ir tada jau laikau galvą kiek nenusibosta. O kaip mintys išsivalo – atrodo, kad atsuktas perpildyto rezervuaro čiaupas ir viskas, kas slegia išteka tartum srovele... Tuomet miegas tikrai minkštoje lovoje ir nesuvokiamoje tyloje tampa tikra palaima kūnui, sielai ir protui. Taip gerai naujoje vietoje dar nesu miegojusi.
Baluošo ežeras, kaip akvariumas
Ryte, atėjus prie Baluošo kranto nustebino išties skaidrus vanduo ir nuo pat kranto vangiai sprunkančios didokos žuvys. „Meškeriotojų rojus“, - pagalvoju ir mano mintis patvirtina kiek atokiau gausiai besibūriuojančios delno su viršum dydžio žuvys. Galutinį tašką meškeriotojų naudai deda saulės atokaitoje pusmetrio lydeka, prie pat liepto nuvijusi žuvytę. Netikim savo akimis – juk lydekai reikia vakaro ar itin ankstaus ryto! Bet gal ne čia?
„Paimkit kauke ir vamzdelį, gal pamatysite po lieptu rymančią ilgametę gyventoją – metro ilgio lydeką. Tik neišsigąskite!“, - sako ryte sodybos šeimininkas, suradęs mus nuo ant lieptelio ir besistebinčias netikėtais vaizdais. Kyštelėjau dar sykį koją į vandenį – vanduo atrodo šaltas, nes ežeras labai didelis ir gan gilus (vietomis, anot šeimininko, gylis virš 40 metrų, o tai Lietuvoje gilių ežerų ženklas ir gan žuvingų). „Švarus vanduo nesušaldo, o atgaivina“, - patikino mane Vytautas. Susigundau, užsimaunu povandeninio matymo įranga ir lipu į vandenį patogiomis kopetėlėmis-laipteliais.
Vanduo skaidrus, todėl tai, ką pamačiau po vandeniu – mane pribloškė! Įvairiausio „plauko“ žuvytės ir žuvys zuja aplinkui, tarsi, akvariume, o „stovinčių“ ir į mane spoksančių pusmetrinių lydekų priskaičiavau bemaž dešimtį. Nedažnai tenka panardyti su kauke, bet niekada tokio vaizdo ir tokios žuvų gausos dar neteko matyti. Galutinį tašką padėjo tai, kad ištiesusi ranką paliečiau ešeriuką, kuris tingiai nuplaukė numanęs tolyn.
Nežinau ar tai rojus žvejams ar narams, bet antrą kartą atvažiuosiu čia ne vienai nakvynei ir ne be meškerės (ir ko gero su rimtai nusiteikusia kompanija)...
Dalinuosi kontaktais:
Vytautas, mob. tel. 8-686-00815
El.p.: litvita@email.lt
Nuotraukas pateikė sodybos šeimininkas.
2011 09 06
