Jei bent kartą lankėtės Palangoje, tikrai girdėjote ir, neabejoju - matėte „Žuvinę“ - akį traukiantį stilingame name įsikūrusį žuvies restoraną, visai netoli Palangos tilto. Šiltais vasaros vakarais, praeidama pro „Žuvinę“ stebėdavau čia ramiai vakarieniaujančius, saulę ir šilumą į save geriančius bei akimirka besimėgaujančius, atsipalaidavusius žmones. Atrodė, šiame restorane ilgi vasaros vakarai dar labiau ištįsta, lėtai tirpsta, lyg ką tik jūroje „išsilydžiusi“ saulė.
Nors vasarą „Žuvinė“ priminė tikrą idilę, čia apsilankyti panorau ir rudenį - smalsumą kėlė tas, dideliais langais ir nuostabiais pajūrio pušynais pasipuošęs namas.
Šeštadienio pavakarę staliuko rezervacija pasirodė būtina - restoranas buvo pilnas šviežios žuvies ragautojų. Kai kurie jų nepaisė nepatogumų ir neatsiradus laisvam pietų stalui, maistą valgė prie čia esančių žemų kavos staliukų. Kadangi vietas pietums rezervavome iš anksto, buvome pakviesti prisėsti prie romantiško stalelio dviems, arti lango.
Tiesa, pravėrus „Žuvinės“ duris pirmiausia pastebėjome ne akims malonų pušynų vaizdą, bet nosį užimantį, itin aitrų keptos žuvies kvapą. Iš karto supratau, jog viršutinių rūbų nuo virtuvėje tvyrančių kvapų įsigėrimo išgelbėti nepavyks.
Pavarčiusi „Žuvinės“ meniu nusprendžiau, jog tai - išties prabangus restoranas. Pagrindinių patiekalų kainos siekė 20-30 eurų (neskaitant vegetariškų pasirinkimų). Tačiau įvairių žuvies valgių aprašymai skatino apetitą ir smalsumą. Mano akis labiausiai patraukė šeštadienio dienai siūlomas specialus šviežios žuvies meniu. Iš jo išsirinkome starkio maltinį ir padavėjo rekomenduotą starkio filė. Užkandžiui nusprendėme išbandyti žiobrio filė įdarytus koldūnus su baravykų padažu.
Belaukdami užsisakytų patiekalų, pro didelius langus grožėjomės vis dar gyvomis Palangos gatvėmis, ramiai jomis žingsniuojančia saulėta šeštadienio popiete. Akimirką sugrįžau į vasaros prisiminimus ir pati pasijaučiau atsidūrusi toje ramybės, trapaus lėto laiko momente. Laiką „Žuvinėje“ leidome išties maloniai. Ir nors keletą metų skaičiuojantys interjero baldai jau prašosi atnaujinimo, vaizdingo namelio jaukumas, virš galvų kabančios knygų lentynos ir languose svyruojančios aukštos pušys leido užmiršti net aitrų, ore tvyrantį keptos žuvies kvapą.
Ragavimus pradėjome nuo žiobrio filė įdarytų koldūnų. Jie - tirpstantys burnoje ir tikrai nustebinantys skoniu. Nežinodama, negalėčiau pasakyti, jog virtinukų viduje žuvis. Kreminis baravykų padažas patiekalui suteikė papildomos tekstūros ir subtilesnio skonio. Manau, jog tokia karšto užkandžio porcija galėtų visiškai nuraminti vidutiniškai alkaną skrandį.
Nors restoranas mūsų apsilankymo metu buvo pilnas, patiekalų laukimo laikas visai neprailgo. Nepraėjus dvidešimčiai minučių nuo suvalgyto užkandžio, mūsų stalą pasiekė burokėlių kremu, špinatais ir bulvių piurė gardinta starkio filė bei keptomis morkomis ir bulvių piurė papildytas starkio maltinis. Pirmasis įspūdis nebuvo daug žadantis: patiekalų pateikimas priminė eilinę dienos pietus tiekiančią kavinukę. Pamačiusi tokį vaizdą lėkštėje nebūčiau patikėjusi, jog šis patiekalas kainuoja keturiskart daugiau nei paprasčiausiame dienos pietų restoranėlyje.
Gluminantis buvo ir starkio maltinuko dydis - varškės spurgą primenantis nedidelis kamuoliukas. Padavėjas perspėjo, jog jo viduje - karštas sviestas, tačiau prapjovę maltinuką, auksinės sviesto srovelės neišvydome.
Kalbant apie šio patiekalo skonių derinį, vėl norisi prisiminti neypatingus dienos pietus. Bulvių košė ir svieste kepintos morkos nepriminė aukštos klasės restorano. Starkio maltinukas buvo blankus, jo visai nesinorėjo vadinti pagrindine šio patiekalo „žvaigžde“.
Įspūdžiai apie starkio filė buvo panašūs. Žuvis - išties gardi ir kokybiška, tačiau šalia patiektas burokėlių kremas, špinatai ir bulvių piurė piešė neypatingo, net - nuobodaus restorano patiekalo paveikslą.
Atėjus deserto laikui, vėl pasiteiravome padavėjo rekomendacijos ir pasinaudoję jo patarimu užsisakėme šokoladinį tortą su maskarponės sūrio kremu. Saldi vėlyvų pietų pabaiga leido ir vėl šoktelti ant malonių įspūdžių bangos. Tortas buvo puikus - drėgnas, minkštas, itin sodrus. Nemaža ir jo porcija - desertą pasidalinome dviese.
Taigi, pietūs „Žuvinėje“ sukėlė įvairių emocijų. Patiko dėmesys šviežiai žuviai, tačiau nuvylė kūrybingesnės estetikos stoka. Po šio apsilankymo tikrai atsiminsiu žiobrio filė įdarytus koldūnus, tačiau nebesugrįžčiau ragauti per brangių ir kiek nuobodžių pagrindinių patiekalų. Galvosiu apie romantišką vaizdą pro milžinišką „Žuvinės“ langą, tačiau gerai pasvarstysiu, ar verta pietauti, iš pažiūros, nevėdinamoje patalpoje.
Apibendrinus, manau, jog „Žuvinė“ gali tapti tikru atradimu šviežių jūros gėrybių (austrių, krevečių, midijų) mėgėjams, tačiau galėtų nuvilti puikios kainos ir kokybės santykio ieškotojus.
Sąskaita: Koldūnai su žiobrio filė - 8€, sterko maltinis - 20€, sterko filė - 20€, stalo vanduo su citrina (1l.) - 1€, maskarponės pyragas - 6€, du puodeliai espresso - 4€, Valdo Marca Oro Prosecco (300ml.) - 13,50€.
VISO: 72,5€.
Aptarnavimas: 5/5 „Žuvinės“ padavėjas buvo draugiškas ir paprastas, nuoširdžiai rekomendavo vertus dėmesio patiekalus.
Interjeras: 4/5 „Žuvinės“ namelis - stilingas, jaukus ir idiliškas, puikiai perteikiantis restorano prie jūros nuotaiką. Vidinio interjero „žvaigždė“ - virš galvų kabanti knygų lentyna ir pro didelius langus matomų pušų viršūnių vaizdai. Tiesa, restorano interjero baldai man pasirodė šiek tiek atgyvenę.
Meniu: 3/5 Ragautas maistas buvo gardus, tačiau įspūdžiai apie kiekvieną patiekalą pasiskirstė netolygiai. Manau, jog mūsų pasirinktų pagrindinių patiekalų kainos smarkiai per didelės.
Bendras įvertinimas: 4/5
@Greta Gumuliauskytė
