Atrasti dalelę Italijos iš pažiūros visko pilname Vilniuje ne taip jau ir paprasta. Juk tikro Italijos skonio negalėtumėme nupasakoti kalbėdami vien tik apie nepakartojamą Neapolio picą, išsipūtusius Sicilijos „cannoli“, aromatingą, Romoje ragautą „Cacio e Pepe“... Unikalų itališkos virtuvės paveikslą sudaro kur kas daugiau elementų. Tai - namų jaukumas, svetinga aplinka, šilti pokalbiai, gardus vynas, su meile, džiaugsmu, įkvėpimu ir atsidavimu ruoštas namų maistas. Būtent tokią Italiją Vilniuje aš atradau apsilankiusi itališko maisto restoranėlyje „Le Travi“.
Nenuostabu, geriausiai itališkos virtuvės subtilybės pažįstamos patiems italams. Taip pasisekė Užupyje esančioms nedidelėms, bet išties jaukioms patalpoms. Jas antram, virte verdančiam itališkam gyvenimui prikėlė iš Italijos į Vilnių atvykęs Mattia. Restorano šeimininkas ir tuo pat metu - virėjas, visus į „Le Travi“ užsukusius lankytojus pasitinka šiltu pasisveikinimu, klusteli, kaip sekasi. Taip nuo pat pirmųjų akimirkų restorane jautiesi laukiamas, tarsi į artimų draugų namus užsukęs svečias.
Ruošdamasi rašyti apžvalgą apie „Le Travi“, šio restorano interjerą stengiausi išnagrinėti iki smulkiausių detalių, tačiau ir vėl likau maloniai nustebinta: šiltos spalvos, medžio tekstūros, žvakių šviesa ant kiekvieno stalelio - jokios išdailintos precizikos, tik natūrali, rankų prisilietimais sukurta jauki aplinka. Restoranas nedidelis, optimalus vienu metu vakarieniauti 5-6 staliukams. Tiesa, vasarą ši, itališko maisto meka, kiek prasiplečia. Šiltu oru vakarieniauti galima ir lauke.
Prieš atvykdami į „Le Travi“, staliuką rezervavome iš anksto. Tai rekomenduoju padaryti ir jums.
Restorano meniu kinta kiekvieną vakarą. Atsižvelgdami į besikeičiančius sezonus ir tą dieną gautus šviežius produktus, restorano darbuotojai didelėje juodoje lentoje kasdien kreida įrašo vis kitokių patiekalų pavadinimus. Nesikeičia tik du dalykai - makaronų „lentynoje“ esanti klasikinė Romos pasta „Cacio e Pepe“ ir „Carbonara“.
Iš trijų, tą vakarą siūlomų užkandžių pasirinkome „panfritto“ - nedidelius, gruzdintus duonos gabaliukus su gorgonzolos sūrio užtepu.
Rinkdamiesi iš pagrindinių patiekalų, neatsispyrėme tradicinei Romos pastai - „Carbonara“. Taip pat nusprendėme pabandyti sezoninius raviolius, įdarytus rikotos sūriu bei mėtomis, gardintus keptų cukinijų gabalėliais.
Negaliu nepaminėti, kad apsispręsti dėl patiekalų ir gėrimų pasirinkimų mums padėjo labai maloni padavėja. Mergina papasakojo ne tik apie tą dieną siūlomus valgius, bet ir gėrimus. Pastaruosius pasiūlė išsirinkti ragaujant. Taip belaukdami patiekalų, padegustavome ir keletą natūralių vynų.
„Le Travi“ siūlomo natūralaus vyno skonis išties unikalus. Jame galėjome pajausti sunokusių, vietomis - net pernokusių vynuogių aromatą. Taurėse vyno spalva nebuvo visiškai skaidri - gėrimas priminė šviesaus, šiek tiek drumsto gintaro spalvą. Prieskoningas ir aromatingas „Le Travi“ vynas vakaro pradžią nuspalvino naujomis, neįprastomis spalvomis.
Mėgaudamiesi gėrimais, galėjome stebėti čia pat, atviroje virtuvėje verdantį darbą, klausyti malonaus, skirtingomis kalbomis aidinčių pokalbių šurmulio.
Ant stalo atkeliavęs užkandis - „panfritto“ su gorgonzolos sūrio užtepėle puikiai derėjo prie vyno. Tiesa, turtinga ir sodri užtepo bei duonos rutuliukų tekstūra skonio receptorius pasotino vos po dviejų kąsnių. Manau, jog tokio užkandžio niekaip nebūčiau įveikusi viena.
Paragavusi pasta „Carbonara“ supratau, jog tai - geriausia „Carbonara“, kurią ragavau už Romos ribų. Kreminė, sodri, kvepianti šonine, kietuoju sūriu, aštrokais juodaisiais pipirais. Šio patiekalo skonis buvo toks, kokį atradau Italijoje. Kreminės padažo konsistencijos nesunaikino grietinėlė ar kiti, autentišką „Carbonaros“ receptą iškraipantys priedai.
Ravioliai su rikota, mėtomis ir cukinijomis tirpo burnoje. Virtinukai buvo pilni puraus kremo įdaro. Išskirtinio prieskonio jiems suteikė gaivios ir išraiškingos mėtos. Apgaubti plonyte tešla, šie ravioliai net priminė desertą. Žinoma, paragauti neatsisakėme ir jo.
Tą vakarą „Le Travi“ paruošė itališką „tūkstantalapį“, gardintą citrinomis ir serbentais. Desertas kvepėjo sviestine tešla, šviežiu vaniliniu kremu, gaiviomis citrinomis. Saldu-rūgštu principas gomuryje žaidė išties maloniai. Trapi sviestinė tešla ir saldus pyrago kremas puikiai derėjo prie puodelio espresso.
Po vakarienės restorane „Le Travi“ jaučiausi ne tik soti, bet ir laiminga, apdovanota pakilia, džiugia, šventiška nuotaika. Taip prisimenu ir vakarienių patirtis Italijoje, todėl tikiu, jog Užupyje įsikūręs „Le Travi“ ir jums leis nors trumpam pabėgti į saulėtą, svetingą, pilną gardžių valgių ir nepamirštamų istorijų Italiją.
Sąskaita: Už vakarienę su užkandžiais, gėrimais, desertu ir kava sumokėjome 51€.
Aptarnavimas: 5/5 „Le Travi“ dirbantis personalas neleidžia suabejoti, jog atvykai į jaukius ir draugiškus namus. Čia profesionalumas koja kojon žengia su paprastumu, nuoširdumu, žmogišku bendravimu.
Interjeras: 5/5 „Le Travi“ atspindi jaukią itališko restoranėlio aplinką. Viskas tarytum sukurta savomis rankomis, nesiekiant prisidengti „nublizgintu“, moderniu, madingu stiliumi.
Meniu: 5/5 Patiekalai, kuriuos ragavome nudžiugino kokybe, skonių subalansuotumu. „Le Travi“ giriu ir už nuolatinę kaitą: kaskart užsukusi į šį restoraną, paragauju naujų, unikalių skonių derinių.
Bendras įvertinimas: 5/5
Greta Gumuliauskytė
