Makaronų namais pasivadinę „La pasta“ save pristato kaip italo ir lietuvaitės svajonę, virtusią realybe. Aukščiausios kokybės makaronai, ravioliai, lazanija, žinoma, picos ir desertai – tarsi visa Italija vienuose namuose, Ogmios mieste. Ir iš tikrųjų, vos užėjus čia pajunti tokią namų atmosferą: prie įėjimo, kaip ir dažnuose namuose, pasitinka veidrodis, tada vaizdas atsiveria į svetainę primenantį kampelį, kurį šiandien užėmusios linksmai besikvatojančios moteriškės, o visą kitą erdvę užima staliukai, virtuvę slepiantis baras ir interjero detalės. Čia vyrauja balta ir įvairiausi spalvų akcentai, o dėmesį neabejotinai prikausto ant virvės kabantys skalbiniai, ypač atėjus pirmąjį kartą. Ryškiaspalviai apatiniai drabužiai ir pižamos įsitaisę patalpos kampe – visai kaip sodyboje, kai už lango pliaupia lietus.
Namų temą plėtoja ir meniu, kuris savo viršeliu primena receptų knygą, o vos atsivertus pasitinka Sophia Loren su spagečiais. Tai aiški užuomina apie aktorės receptų knygą, pasirodžiusią Italijoje 1971 metais ir tapusią tikra namų šeimininkių ikona. Sena, tradiciška ir žavu – štai ką simbolizuoja ši nuotrauka, tokiam ji nuteikia ir maistui. Nuo picų prasidedantis maisto sąrašas baigiasi gėrimais ir nėra labai didelis, bet visas labai „į temą“.
Šį kartą nesu nusiteikusi labai sočiai prisivalgyti, tačiau atėjus į makaronų namus nevalgyti makaronų būtų kažkaip keista, o ypač todėl, kad čia esu pirmą kartą. Kompromisu tampa ravioliai su pievagrybių ir baravykų įdaru, baltojo vyno ir trumų padažu. Labai rudeniškas pasirinkimas, tačiau šiltą saulėtą dieną jį pagyvinti nusprendžiu šalta sriuba. Kaip informuoja meniu – šalta sriuba keičiasi pagal sezoną, tad kokia ji yra reikia teirautis padavėjo.
Net du šūviai pro šalį! Sugrįžus padavėjai paaiškėja, kad nėra nei pasirinktų raviolių, nei šaltos sriubos, kurios jau ir apskritai nebebus. Turiu prisipažinti, kad man kažkodėl šitaip pasirinkti sekasi ir taip nutinka gana dažnai, todėl negalima kaltinti vien tik restorano (0:2 pakeiskime į 1:1, nes jei būtų neturėję ko nors vieno, būtinai būčiau pasirinkusi tai). Taigi, likimas makaronams nepalankus. Kiek pasimetu, nes reikia rinktis iš naujo ir ilgai negalvojus užsisakau picą, o padavėjai pasiūlius susižaviu ir dienos sriuba.
Dienos sriuba (1,90 Eur) šiandien yra morkų: sodrios oranžinės spalvos, puikios kreminės tekstūros ir gražiai patiekta. Sriuba buvo tikrai puiki ir jos buvo daug, norint lengvai užkąsti gal jos net ir visai pakaktų. Trintos sriubos tirštumas buvo tiesiog puikus, o dar man patiko, kad juntamas morkų saldumas puikiai kontrastavo su parmezanu.
Nors picos valgyti ir neplanavau, įprastai būčiau ja tikrai susižavėjusi. „La pasta“ siūlo tradicines Romos picas, kurios yra plonapadės ir traškiais kraštais, o ingredientai joms vežami tiesiai iš Italijos – bent jau taip rašoma meniu. Picą su atsarga užsisakiau didesnę, 32 cm skersmens, nes picą tikrai mėgstu, kaip ją mėgsta ir daugelis. Tiesa, jei tikitės tinklinėms picerijoms būdingo beribio picų pasirinkimo, tai teks nusivilti, nes meniu tik penkios picų rūšys. Ir visgi mažesnis pasirinkimas nebūtinai reiškia lengvesnį pasirinkimą, nes visos penkios picos tikrai vilioja. Šį kartą nugali marinuota plėšyta vištiena ir grilinta saldžioji paprika – „Pollo e Peperoni grilliati“ (7,90 Eur).
Kol pica iškeps tenka truputį luktelėti. Prie maisto čia atnešami prieskoniai ir aliejai, kurie tarsi nerūpestingai sumesti į puodelį taip pat primena namus. Žvilgsnį vėl patraukia aplinka: skirtingi stalai, skirtingų formų ir stiliaus kėdės bei baltame pianine augančios gėlės puikiai dera, o jei vieną sieną puošia veidrodis, tai ant kitos sukabintos rėmintos nespalvotos nuotraukos... Nežinau, ar taip yra galima sakyti, bet kažkoks itališkas provansas – atskrieja tokia mintis, bet su visu tikrojo provanso atmosferos gėriu.
Pica ir atrodo, ir kvepia puikiai. Kraštelis tikrai traškus, o padas plonas ir lengvas. Labiausiai mane sužavi paprikos, o štai plėšytos vištienos tikėjausi labiau „plėšytos“. Apskritai, ši pica pasirodė man tokia moteriška – labai švelnaus skonio, su sultingais vištienos gabalėliais ir skaniais sūriais – rikota ir mocarela. Nuo didesnės picos tikrai galima prisivalgyti, bet tai nereiškia, kad nesinorės ir pajudėti. Iš tikrųjų nepajutau to persivalgymo jausmo, o kartais jis atsiranda net ir nuo mažutėlės picos. „La pasta“ picos tešla kildinama 24 val., todėl, kaip teigiama, yra sveikesnė ir lengviau virškinama. Matyt, šie burtai veikia.
Prie picos tiko ir patiko sausas obuolių sidras (4,00 Eur). Intensyvaus skonio, sausas ir gaivus sidras puikiai tiktų ir prie makaronų, tačiau jį tokioje vietoje galėtų pakeisti ir itališkas kraftinis produktas. Taip, Italijoje ne viskas būtinai itališka, tačiau, pripažinkime, kad būtų žavu viską apgalvoti iki smulkmenų.
Beje, atsiliepimai „La pasta“ paskyroje „Facebook“ nėra patys geriausi, tačiau panašu, kad problemos sprendžiamos. Antradienio vakare, iškart po darbo, čia tebuvo linksmai kikenančių moteriškių staliukas, tačiau po valandėlės pradėjo rinktis ir draugų kompanijos, ir šeimos su vaikais. Tiesa, teko nugirsti, kad daugelis rinkosi būtent makaronus ir aš truputį nusivyliau pasirinkusi picą, bet bus ko sugrįžti.
Skaičiai: sriuba (1,90 Eur) + 32 cm skersmens pica (7,90 Eur) + 500 ml sidro (4,00 Eur). Iš viso 13,80 Eur už trumpą pabuvimą itališkuose namuose. Jei esate labiau išalkę, rinkitės didesnę picą.
Patiko: atmosfera, ramybė, jaukumas. Malonus aptarnavimas, greitai ruošiamas maistas, kokybiški ingredientai. Galimybė nusipirkti rankų darbo makaronų – visai viliojanti, jei tokia vieta būtų pakeliui iš darbo ar netoli namų.
Nepatiko: apie neturimus patiekalus galima informuoti iš anksto, o šiaip tokių neturėtų likti ir meniu.
Jei eiti, tai: tikrai eičiau čia su šeima ar giminaičiais. Vieta labai rami, puiki atmosfera šeimos vakarui. Rami muzika, patogi vieta užsukti su mažais vaikais, kuriems galimi specialūs pasirinkimai iš meniu.
Adresas: Ogmios miestas, Šeimos aikštė 3 (Verkių g. 29), Vilnius.
Interjeras: 3/5
Aptarnavimas: 4/5
Maistas: 3/5
Vidutinis įvertinimas: 3.33/5
Aušra Daugvilaitė @Meniu.lt
