Vytaras Radzevičius: “Kiekviena šalis žavi savaip”

- Jau ne pirmus metus išsirengiate į kokią egzotišką kelionę. Kuri šalis labiausiai sužavėjo?

- Vienos išskirti negaliu. Kiekviena turi savito žavesio. Čia tas pats, kas įvardinti mėgiamiausią dainą. Vienodų šalių nėra. Net kai važiavome į Iraną, daugelis stebėjosi, kaip mes galime vykti į tokią blogio ašį. Bet realybė ten visai kitokia. Žmonės malonūs, draugiški. Gyvena priespaudoje, bet vis tiek sugeba šypsotis. Jie juk nekalti, kad valdžia “durna”.

- Kiekviena šalis turi savito šarmo, kuris ilgam įsimena. Ar Pietų Amerikoje kas nors įstrigo?

- Daugiausiai laiko praleidom Argentinoje, kur įstrigo trys dalykai: mėsa, futbolas ir tango. Nesu buvęs labiau mėsėdiškoje šalyje. O futbolas, pas juos religija, kaip pas mus krepšinis. Iš visų plakatų žvelgia Lionelis Mesis. O tango...

- Kojų ant parketo dėliojant tango žingsnelius nemiklinot?

- Dar prieš išvažiuojant buvome sutarę, kad nuvykęs būtinai sušoksiu tango su argentiniete. Net pas Gimenezą (Eduardo Gimenezas, tango mokytojas red. past.) buvau paėmęs keletą pamokų, kad nebūčiau visai žalias. Bet kai užsukom į pirmąją Milongą Buenos Airėse... Nesimaiviau ir nebandžiau apsimetinėti, kad moku šokti. Tik stebėjau ir žavėjausi.  Tačiau, kai užėjom į šiek tiek paprastesnę, pabandžiau. Pasisekė, kad į partneres gavau šokių mokytoją, kuri visą laiką ispaniškai kažką aiškino. Bet kadangi nieko nesupratau, šokau kaip mokėjau.

- Minėjot, kad iš Argentinos įstrigo mėsa.

- Ten mėsėdžių rojus!  Yra visko ko tik širdis geidžia. Vienintelis keistokas dalykas, kad beveik nevalgo daržovių. Prie mėsos geriausiu atveju gausi svogūnų, o užsisakęs papildomai salotų - kelis nedidelius pomidorus.  Valgo kai kuriuos organus apie kuriuos mes net nepagalvojam. Po šiai dienai neišsiaiškinau kokią ten jaučio dalį valgiau. Gal kažkas panašaus į skilvį, bet nesu tikras. Mėsa ten kultas, o kepimo procesą ir visą patiekalą vadina “pasada”. Be to, gamindami ją nenaudoja nei prieskonių, nei druskos. Tik patiekdami atneša aliejaus, acto ir žolelių padažą - chimichuri, bei raudono vyno. Kas gali būt geriau?

- O ar patį galima išvysti besisukiojantį aplink puodus?

- Žinoma. Net ir keliaujant nevengiu šio dalyko. Argentinoje visi priverstiniu būdu kirto mano paruoštas kopūstų salotas, kad kompensuotų daržovių stygių. Net nežinau iš kur man patinka gaminti. Gal, kad brolis jaunesnis buvo, tai nuo vaikystės turėjau pasirūpinti, kad būtų pavalgęs. Net ir grįžęs iš kelionės jau kitą rytą skubėjau į turgų šviežios jautienos, kurią argentinietišku būdu gaminau draugams.

- O per kelionę sveikata nesušlubavo, tuo labiau, kad mitybos racionas kaip suprantu gerokai pasikeitė?

- Per bet kurią kelionę pirmomis dienomis šiek tiek sutrinka ritmas, imunitetas pasidaro labiau pažeidžiamas, bet kol kas rimtų negalavimų išvengta. Tik Marčius Kalkutoje suvalgė omleto iš batsiuvio... skrandis sustreikavo, bet per pusdienį atsigavo.

- Iš visų aplankytų šalių galėtumėt įvardinti sveikuoliškiausias šalis?

- Viskas priklauso nuo šalies, vienose sveiko gyvenimo kultas propaguojamas, kitose sveikuoliais tampa priverstiniu būdu, dėl skurdo. Daugelis yra susikūrę stereotipą, kad Amerikoje visi stori. Prieš kokius dešimt metų gal taip ir buvo, bet kai lankiausi ten prieš du metus, situacija kardinaliai pasikeitė. Ten šiuo metu sveika gyvensena yra kultas. Nė vienoje šalyje nemačiau tiek daug rytais bėgiojančių žmonių. Net greitas maistas keičiasi. Mėsainiai iš grūdų bandelių, prikimšti daržovių.

- Dar prieš išvykdami minėjot, jog pasirinkot sudėtingą maršrutą. Pavyko pasiekti visus užsibrėžtus tikslus?

- Turėjom tikslą pasiekti piečiausią pasaulio miestą, tai buvo tarsi kelionės pusiaukelė. Kitas tikslas - pervažiuoti Andų kalnus. Pradžia buvo gera, tik vienoje vietoje neapskaičiavom. Truputėlį “užpjovėm” Snaigės variklį (Snaigė “Volkswagen T2” automobilis, gamintas Argentinoje iki 1983 metų red. Past.) . Lietuvoje išgirdę iš mašinos sklindančius tokius keistus garsus nebebūtumėm važiavę. Bet ten, nebuvo kur dėtis, reikėjo pasiekti Buenos Aires, kad grįžti namo. Todėl nutarėm, kad važiuosim, kol Snaigė veš.

- Ir?...

- Likus septyniems šimtams kilometrų Snaigė tyliai, ramiai vakare nusprogo. Žinoma, dar bandėm visaip juokauti, bet po tuo slėpėsi liūdna emocija. Pripranti. Prisiriši. Pasidaro kaip šeimos narys. Be to, ji buvo labai simpatiška. Ir forma nereali. Tik pavažinėjęs supranti, kodėl šiuos automobilius taip mėgo hipiai.

- Ar šeima nepriekaištauja, kad praktiškai kasmet ilgai kelionei išsiruošiate su Martynu Starkum. Į kompaniją nesiprašo?

-  Dabar tai tampa kaip ir darbu. Ne tik keliaujam, bet ir filmą kuriam.
Vyresnėlė vis terorizuoja, kad turėčiau ją pasiimti kartu. Bet to, negaliu pažadėti. Tai nėra labai patogi kelionė. Keliaujam mažom biudžeto sąnaudom. Su šeima reikia keliauti komfortiškai.