Su profesionaliu virtuvės šefu, „Senatorių pasažo“ mėsos krautuvėlės „Muu“ vadovu Roku Vasiliausku susitariame pabendrauti nuotoliniu būdu. Tiesa, vakarop, darbo dienos pabaigoje, – pašnekovas tikina, jog nepaisant antrojo karantino, veiklų kol kas netrūksta. Susiskambinę šnekučiuojamės apie įvairiausius dalykus. Žinoma, visi jie vienaip ar kitaip susiję su gastronomija. Pirmosios kulinarinės patirtys vaikystėje, mokslai Didžiojoje Britanijoje, žengimas karjeros laiptais, dabartinės pareigos bei kasdieniai valgymo įpročiai – štai tokie yra mūsų su Roku pokalbiai apie maistą.
Didžioji dalis produktų – iš ekologiško ūkio
Pašnekesį pradedame apie dabartines aktualijas – pandemiją, bei jos įtaką Roko vadovaujamai mėsos parduotuvėlei. „Mūsų krautuvėlė dar nauja – atsidariusi prieš pora mėnesių, todėl ne visi yra apie ją girdėję ir įtraukę į savo kasdienybę. Žmonių, karantino metu, aišku mažiau. Bet po truputį judam, krutam“ – pasakoja Rokas.
Minima krautuvėlė puikuojasi „Senatorių pasaže“ – tai prieš kelis mėnesius Vilniaus senamiestyje atsidariusi erdvė, kuri skirta gastronomijai. Čia įsikūrę du restoranai bei kelios parduotuvėlės. Visas jas vienija šūkis: „iš lysvės – į lėkštę“. Tai reiškia, jog didžioji dalis produkcijos, kurią galima įsigyti pasažo krautuvėlėse, užauginta pačių, ekologiškame ūkyje, arba atsivežta iš vietinių ūkininkų.
Paklaustas ar lietuviai yra linkę išleisti daugiau pinigų už kokybišką produktą, ar visgi vis dar linkę taupyti, Rokas nedvejoja: „Daugybę dalykų čia kainuoja vos vos brangiau, o kokybė visai kita. Todėl net nematau prasmės žmonėms pirkti neaišku kaip užaugintą, iš kur atvežtą produktą, kai pasiūloje yra tikrai kokybiška vietinė produkcija“. Pasak jo, vis daugiau mūsų šalies gyventojų rūpinasi tuo, ką valgo, todėl ekologiški produktai tikrai atranda savo pirkėją. Pats Rokas – vienas iš jų.
Vaikystėje gaminti įkvėpė „Gustavo enciklopedija“
Įdomu tai, jog vaikystėje Rokas savo ateities su kulinarija nesiejo. Jis planavo būti krepšininku. Visgi, dėl sveikatos, šio plano teko atsisakyti. Tačiau teigti, jog kulinarija buvo naujas, spontaniškas atradimas – negalima. Jau nuo vaikystės Rokas mėgo gaminti: „Mane įkvėpdavo laidos „Gustavo enciklopedija“ ir „Roberto receptai“. Žiūrėdamas, kaip gamina Gustavas, stengdavausi tuos patiekalus paruošti šeimai. Vėliau, augant, atsirado Ramzis ir Oliveris su savo laidomis ir knygomis“.
Tačiau apie kulinarijos studijas tuo metu vaikinas dar negalvojo – visada žinojo, jog nori aukštojo mokslo diplomo, o Lietuvoje kulinariją buvo galima mokytis tik profesinėse mokyklose. Tik dvyliktoje klasėje, kai dauguma bendraklasių ėmė dairytis studijų užsienyje, jis ir pats nusprendė pasidomėti ar nėra galimybės mokytis kulinarijos universitete. Akį patraukė Didžiojoje Britanijoje esantis Derbio universitetas – į jį Rokas įstojo gana nesunkiai.
Nuo barmeno iki nusipelniusio virtuvės šefo
„Kai savo anglų kalbos mokytojai pasakiau, jog įstojau į Anglijos universitetą, ji gardžiai pasijuokė ir tarė: ‚Vasiliauskai, tu vos angliškai prašneki‘. Pradžioje, išvažiavus mokytis, iš tikrųjų sunkoka buvo, bet vėliau, natūraliai, persilaužiau“ – prisimena Rokas. Jis pripažįsta, jog studijų pradžioje jautėsi „žalias“ ne tik dėl savo anglų kalbos žinių, tačiau ir dėl kulinarinio suvokimo nebuvimo. Kiti kursiokai buvo galva už jį aukščiau – turėjo kur kas didesnį žinių bagažą. „Bet aš esu užsispyręs – per pirmą pusmetį užsibrėžiau sau, jog turiu pasiekti kursiokų lygį. Tą pavyko padaryti. Vėliau, šis ryžtas, pasiteisino ir ieškant darbo“.
Dar pirmame kurse Rokas įsidarbino barmenu. Na, o pasibaigus mokslo metams, per atostogas, jis išvyko padirbėti į Šiaurės Anglijoje esantį vienos Michelin žvaigždutės restoraną. „Pusmetis, dirbant šiame restorane, buvo išties labai sunkus. Tačiau sukrovė tokį žinių bagažą, kurį galiu panaudoti iki šiol. Užaugino tvirtą skūrą“ – prisimena Rokas. Ši patirtis buvo išties neįkainojama, todėl vėliau vaikinas nesunkiai susirado darbą Derbyje esančiame populiariame gastro-pub‘e, praktiką Ispanijoje esančiame dviejų Michelin žvaigždučių restorane.
Visgi, Rokas pripažįsta, kad visą šį laiką ilgėjosi Lietuvos. „Socialiniuose tinkluose matydavau virėją, kurias keldavo įvairias nuotraukas iš restorano „Monte Pacis“ ir vis pasidžiaugdavau, kad Lietuvoje jau yra pasaulinio gastronominio lygio restoranų. Galiausiai nusprendžiau susisiekti su juo ir gavau pasiūlymą įsidarbinti“ – prisimena Rokas. Vaikinui puikiai sekėsi kopti karjeros laiptai ir čia: pradėjęs nuo chef de partie pareigų, galiausiai jis tapo vyriausiuoju šefu. Ir ne bet kokiu – o garsinančiu Lietuvos vardą. Baltijos restoranų sąraše „White Guide“ Roko Vasiliausko vardas puikavosi pirmajame dešimtuke. Beje, iš visų konkurentų lietuvaitis buvo dar ir jauniausias.
Virtuvės šefus galima skirstyti į dvi kategorijas
Bendraujant su virtuvės šefais natūraliai kyla klausimas: kaip jie valgo namuose? Ar sau gamina taip kaip restoranuose? Ar visgi – patingi ir valgo kažką paprasto? „Man labai patiko virtuvės šefo Liutauro Čepracko mintis: ‚Jeigu tu negamini namie – vadinasi, tu nesi tikras šefas‘“ – kolegą cituoja Rokas ir pratęsia šią mintį pats: „Šefus galima skirstyti į dvi kategorijas: vieni po darbo valgo koldūnus ar kebabus, kiti – gamina. Aš papuolu į antrąją kategoriją – man negaila laiko, grįžusi po darbo dienos, dar sau kažką pasigaminti“ – pasakoja Rokas, pridurdamas, jog net ir laisvalaikiu mėgsta suktis virtuvėje: išsikepti duonos ar pasigaminti naminio limonado. Tiesa, sako, privengiantis kartų skonį turinčių patiekalų: „tikriausiai tai yra mano minusas – nevalgau nieko kartaus, pavyzdžiui, greipfruto“. Tačiau tuoj pat priduria, kad nėra kategoriškas – jeigu kartus skonis įpintas subtiliai, nusiskundimų jis neturi.
@Rut Javič
