Stebina naujai besikuriančių maitinimo įmonių, maisto prekių parduotuvių su kulinariniais cechais, atskirų kulinarinių cechų savininkų nesuvokimas savo darbo specifikos, pasikliovimas virtuvinės įrangos pardavėjų „patarimais“. Tai kuriozas, kai virtuvinės ar kulinarinės gamybos įrangos pardavėjai, kurių biznis yra kaip galima greičiau parduoti kuo brangesnę įrangą, Lietuvoje „daro“ virtuvių, kulinarinių cechų apstatymo įranga projektus. Taigi, mūsuose pirma įsigyjama brangi virtuvinė, kulinarinės gamybos įranga, o paskui galvojama, ką su ja būtų galima gaminti. Tačiau, ką čia besugalvosi, jei stovinti ypač brangi įranga diktuoja tas, o ne kitas valgių gamybos sąlygas.
Pažiūrėkime, kuo skiriasi viena nuo kitos maitinimo įmonės Lietuvoje. Iš anksto sutarus, kad nekalbėsime apie Lietuvoje esančias kinų, italų ir kitas užsienio virtuvių kopijas. Tokia vienodų patiekalų pasiūla noromis nenoromis suformuoja vėlgi vienus ir tuos pačius valgytojų skonius ir įpročius. Paskui stebimasi, kodėl maitinimo įmonių lankytojai prašo tik „karbonadų“ ir cepelinų. O prašo todėl, kad nieko kito patys lankytojai nežino, be to, jie irgi yra įsitikinę, kad ir virėjos nieko kito gaminti nesugeba. Žodžiu, koks yra virėjų lygis, toks yra ir maitinimo įmonės lygis, kurio nepagerins jokia, kad ir brangiausia virtuvinė įranga.
Tačiau, jei maitinimo įmonių, kulinarinių cechų savininkai ir gamybos vedėjai geriau pagalvotų, vien Lietuvos pajūryje galėtų įrengti mažiausiai 50 restoranų su skirtingais kuršių valgiais, per 100 restoranų su išskirtiniais nepasikartojančiais žemaitiškais valgiais, kurių kitose Lietuvos vietose nėra ir būti negali. O kur dar šišioniškų (būrų), klaipėdiečių valgiai, kurių virtuvės ir valgių gamybos technologijos, valgių skoninės, aromatinės ir konsistencinės savybės skiriasi ir nuo kuršių, ir nuo žemaičių, ir viena nuo kitos?
Klaipėda seniau visoje Europoje garsėjo savo restoranais su žiemos ir vasaros sodais, promenadų takais su kavinėmis ir savo išskirtiniais valgiais, kurie per ilgus šimtmečius susiformavo anglų, olandų, vokiečių, kuršių, būrų ir žemaičių virtuvių įtakose ir tai leido kulinarams sukurti ypatingus, išskirtinius savo skoninėmis ir aromatinėmis savybėmis valgius. Šie valgiai niekur nėra dingę, jie ir nūnai gaminami, ir yra užrašyti ir žinomi daugelyje Europos tautų, ten ir gaminami.
Dabar, kai visa Europa pradėjo rūpintis savo kulinariniu paveldu (o tai yra aukštos civilizacijos ir kultūros požymis), kai prie Vidurio ir Šiaurės Europos tautų Culinary Heritage Network prisijungė Graikija, Italija, Ispanija. Net ir Lietuvos aukštaičiai taip pat jau prisijungė prie šio judėjimo, ir jau gali stebinti visą pasaulį savo itin sena ir aukštos, daug aukštesnės nei daugelio Europos šalių kulinarine kultūra ir ypatingai turtingu bei įvairiu Lietuvos kulinariniu paveldu. Čia, pirmiausia, aišku, reikia būti dėkingiems Lietuvos etnologams, ypač habilituotam daktarui V. Miliui, kurie nebijodami jokių sovietinių kliūčių surinko ir išsaugojo lietuvišką kaimiškąją kulinariją. Būtent jie ir nustatė tuos požymius, pagal kuriuos skiriasi šiaurės, rytų ir vakarų aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, šiaurės ir pietų žemaičių, kuršių, šišioniškių (būrų), klaipėdiečių virtuvės. O kur dar Lietuvos didikų ir bajorų, kunigų ir vienuolių, miestelėnų, pirklių ir amatininkų, Lietuvos karaimų, totorių, žydų (litvakų ir aškenazi), gudų, ukrainiečių, rusų sentikių, tuteišų ir kitų tautybių, gyvenančių nuo XI –XIV amžiaus Lietuvoje virtuvės ir valgiai ? Vien šis paminėjimas jau leidžia įkurti per 10 000 skirtingų vienas nuo kito savo valgiais, jų gamybos technologijomis, originaliausių, tokių, kokių nerasi visame pasaulyje, restoranų.
Kad virtuvinės įrangos pardavėjai, kurie iš tiesų kulinarijoje yra visiški profanai, nediktuotų savo diletantiškų sąlygų, savininkai visų pirma turėtų susikurti savo įmonės originalią kulinarinę koncepciją ir, tik remiantis savo pasirinktų patiekalų gamybos technologija, rinktis įrangą, instrumentarijų ir indus, išmokinti dirbti pasamdytus kulinarus, virėjus, barmenus ir padavėjus. Tai liūdna praktika, klestinti Lietuvoje: nusikopijuoti jau dirbančios įmonės valgiaraštį, persivilioti virėjus iš jau dirbančios maitinimo įmonės, kitaip pervardinti patiekalus.
Kuriant naują maitinimo įmonę galioja vienintelė taisyklė – čia lankytojas turi surasti tokių patiekalų ir gėrimų, kurių niekas kitas negamina ir nemoka gaminti.
Idant naujai kuriamų, be to, ir jau dirbančių maitinimo įmonių savininkams būtų lengviau susivokti, pamėginsiu atskleisti kai kuriuos maisto gamybos būdus, kurie Lietuvos kulinarams buvo žinomi nuo seniausiųjų laikų, tik sovietiniai „specialistai“ apie tai mažai išmanė ir šių mokslų nūdienos virėjams nėra perteikę.
Per sovietmetį visa tai buvo specialiai ignoruojama, kad lietuvių kulinarinė kultūra, buvusi žymiai aukštesnė ir labiau išsivysčiusi už rusų, būtų ne tik sumenkinta, bet ir pamiršta, ištrinta iš tautos atminties, o būtų priimta „obščepitinė“ sovietinė kulinarinė kultūra, maisto gamybos principai ir technologijos bei įsisavinti rusiškai - sovietiniai mitybos įgūdžiai ir įpročiai.
Deja, tenka pripažinti, kad 50 metų tokio diegimo kulinariškai mažiau išprususiai tautos daliai regimai atsiliepė - būtent jie ir tapo „Mcdonald‘s“ maisto, picų ir „steikų“ garbintojais, būtent jie gadina gerą lietuvišką alų, užsikąsdami rusiška duona su česnaku ir druska, rusiškai virtais žirniais su svogūnais, nes šie užkandžiai sovietinėje Rusijoje buvo patiekiami tam, kad užmuštų itin blogo rusiško alaus tvaiką ir „skonį“. Aukštesnės kulinarinės kultūros žmonės žino, kad prie gero alaus tinka tik geras maistas, prabangūs patiekalai ir netgi tortai.
Nemažai painiavos kulinarijoje yra įnešę ir kalbininkai, kurie normindami lietuvių kalbą, primiršę, kad kulinarija yra tokia pat svarbi lietuvių kultūros ir buities dalis, kaip ir pati kalba. Gal dar ir svarbesnė, nes nuo tautos kulinarijos priklauso žmogaus sveikata ir gyvenimas, poreikių formacija, organizmo ir psichologiniai pokyčiai, netgi tos pačios kalbos vystymasis.
Niekur pasaulyje nerasime tautos, kuri iki mūsų dienų, nežiūrint į polonizaciją, germanizavimą, ypatingai aršų rusų antikultūros diegimą, iki mūsų dienų išlaikė ne tik savaimingas, viena nuo kitos regimai skirtingas regionines virtuves su savo valgiais, bet ir bendrus tik lietuvių tautai būdingus bendratautinius etninius, išskirtinius patiekalus, kurių kulinarinės tradicijos, gamybos, valgymo, vaišinimo būdai siekia tūkstantmečius ir yra tampriai susieję su senoviniu lietuvių tautos tikėjimu – pagonybe.
Nė vena pasaulio tauta neturi dvylikos Šventų Kūčių patiekalų, padėtų ant šiaudų patiestos staltiesės, neturi archainių, susietų su krikščionybe: Advento, Atvelykio, Devintinių, Gavėnios, Kūčelių, Sekminių, Šeštinių, Šventų Kalėdų, Šventų Velykų keturių dienų valgių, Verbų, Visų šventųjų, Žolinių, švento Andriejaus, švento Blažiejaus, švento Florijono, švento Lauryno, švento Kazimiero, švento Martyno, švento Motiejaus specialių valgių. Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių, apeiginių, tik šioms pagoniškoms šventėms gaminamų valgių: Avižienio, Bangpūčio (tinklų metimui), Bičiulių (bitinėjimo) dienai, Bobų vasaros, Bulviakasio dienai, Derliaus šventei, Gandrinėms (Starkinėms), Joninėms (Rasoms), Keturiasdešimties paukščių dienai, Linarūtės, Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos lygiadieniams, Paskutinio grybo, Pelenų dienai, Pempės dienai, Tinklaičių traukimui, Užgavėnėms, Vėlinių, Vieversio dienai, Žąslėkio dienai, Žiemoverčiui, Žiobrynėms. Kažin ar yra likę pasaulyje specialių senovinių valgių, gaminamų tik per specialius žemės ūkio darbus: mėšlavežio, bulviasodžio, bulviakasio, sėjos, rugiapjūtės, linarūtės, linaminės, kūlimo, šienapjūtės, bičių kopinėjimo, alaus ragavimo ir t.t., ir pan. Nė viena pasaulio tauta negali pasigirti tuo, ką dar turi išlaikę lietuviai - kas mėnesį po tris - keturis kartu gaminantys ekskliuzyvinius sakralinius, apeiginius valgius.
Grįžtant prie mūsų dienų kalbininkų ir susipažinus su dabartiniais jų sudarytais kulinarijos terminais, matyti, kad jie kulinariją supranta kaip paprastą valgymo darymą, kad lietuvių tauta neturi savo maisto produktų atsiradimo, naudojimo ir vystymosi istorijos, kulinarijos vystymosi istorijos, atskirų valgių atsiradimo istorijos, jų gamybos technologijų atsiradimo ir vystymosi, valgių gamybos indų ir instrumentarijaus atsiradimo ir vystymosi.
Daug terminų, atsiradusių prieš keliolika šimtmečių arba patekusių į lietuvių kulinariją, tarptautinių terminų, nusakančių išskirtinius gamybos procesus, technologines subtilybes, galų gale, pačių valgių pavadinimų, nurodančią jų kilmę, atsiradimo istoriją ir žinomus visam civilizuotam pasauliui, kalbininkai tiesiog išmetė, viską pavardino vienu bendriniu vardu. Pavyzdžiui, kulinarijoje yra didžiulis skirtumas kaip kepamas valgis (kaitinamas, apkepinamas, pakepinamas, iškepamas, spraginamas, gruzdinamas, troškinamas ar slopinamas). Tai yra aštuoni skirtingi vieno proceso kepimo būdai, suteikiantys patiekalui skirtingas skonines, aromatines ir konsistencines savybes. Netgi kepimas riebaluose privalo būti kitaip nusakomas, nei taip, kaip siūlo kalbininkai - o būtent riebaluose, riebalų garuose ir ant riebalų. Jeigu čia pradėti vardinti visas klaidas, kurias yra padarę nūdienos kalbininkai, tai visos veršio odos neužtektų. Būtina tik pažymėti, kad taip sudarkę Lietuvos kultūrinį kulinarijos paveldą, kalbininkai patys save priskyrė kulinarinių neišprusėlių kohortai.
Maitinimo įmonės savininkui būtina žinoti, kad šiuolaikinė kulinarija turi 12 karštųjų valgių gamybos būdų, kad kiekvienas iš jų dar turi keletą skirtingų gamybos pakopų, o šios, savo ruožtu, dar turi specifinius, išskirtinius gamybos ypatumus. Pavyzdžiui, vien tik kepimas (ne konditerinis, o, būtent, kulinarinis) yra riebaluose (riebaluose, riebalų garuose ir ant riebalų), ant akmenų, ant anglių, anglių kaitroje, ant grotelių, ant iešmų, rikletėse, kinų vanuose, karštame ore, konvekcijoje ir infroraudonuose spinduliuose. Sudėtingiausias yra pats paprasčiausias kepimo būdas - riebaluose. Lietuvoje kepti riebaluose dabar moka kokie du ar trys kulinarai, bet ne daugiau, o beveik visos virėjos nemoka kepti gruzdintuvėse, nors „fritiūrines“ galima rasti ir prasčiausio lygio baruose. Tik užėjus į maitinimo įmonę ir pajutus sudegusių riebalų tvaiką, iškart galima pasakyti, kad čia dirba neišmanėliai, nes gero kulinaro virtuvėje riebalai nepridega. Bet čia jau atskira tema, reikalaujanti arba atskiro plataus aiškinamojo straipsnio, arba specialaus mokymo, ko, deja, nuo sovietų pasilikusiose virėjų kursuose nūnai nemokoma. Apkepimas (nemaišyti su kepimu) skirstomas į atvirą apkepimą, koleravimą ir uždarą apkepimą, pastarasis, gi, būna tranšerinis apkepimas, hermetiškas apkepimas, apkepimas po dangčiu, apkepimas uždarytu natūraliu apvalkalu ir apkepimas folijoje.
Šie gamybos būdai technologiškai teisingai įmanomi atlikti tik įdėmiai sekant apkepimo procesą, nes tik taip galima iškepti bliu (aukščiausios rūšies mėsos didžiuosius kepsnius): bef-breze, bjen-kiuji, rostbifus, štufatus, paršelius, abesu apvilktus kumpius, naminius ir laukinius paukščius, nutrijas, triušius, zuikius ir kitokią žvėrieną. Pavyzdžiui, tik orkaitėje galima pagaminti aukščiausios kategorijos jachnijas (keptos sriubos), apkepus, pudingus (ypač minspajų), ruletus ir suflė.
Be orkaitės arba konvekcinės krosnelės neįmanoma pagaminti timbale tipo patiekalų tešlos rezervuaruose arba terinų - tai yra valgiai, įtraukti į klasikinę tarptautinę virtuvę ir yra būtini gerų restoranų valgiaraščiuose, kur jie yra rašomi be paaiškinimų, nes visų pasaulio civilizuotų tautų žmonėms yra gerai žinomi ir dažnai užsakomi.
O kaip pagaminti tiglyje abesu arba melanžu hermetizuotus įvairiausius mėsos ir žuvies patiekalus, emianse (aukščiausio lygio troškinius, turinčius sudėtingą, keleto pakopų gamybos technologiją), veršienos frikando (kuris yra ir verdamas, ir kepamas, ir glazuruojamas, ir koleruojamas), šutintus arba slopintus patiekalus? Tik paprastų paprasčiausios orkaitės krentančioje temperatūroje galima pagaminti kaitintą pieną, kad jis nevirtų, o džiūtų ir įgautų rausvą spalvą.
Kepimas kulinarijoje yra gana sudėtingas procesas, turintis tiek daug specifinių būdų, kad be anksčiau minėtų kepimo būdų dar yra kepimas ant atviros ugnies, virš rusenančių žarijų (net Smetonos laikų amatų mokyklos mokinukės žinojo, kad taip kepami karbonadai (carbonus reiškia anglys) - kiaulienos nugarinė prieskonių apvalkale, kad būtų galima 2-3 mėnesius vartoti), ant įkaitusių lavos akmenų, ant akmens, grylyje, gyros, ant iešmo ant grotelių, keptuvėje, kazane arba kinietiškoje keptuvėje, ant kepimo paviršių ir ypač aukšto restorano lygio – flambiravimas, reiškiantis pagardinimą degančiu alkoholiu.
Kepsniai ant iešmo visame pasaulyje vadinami kebabais, tik Rusijoje ir Lietuvoje jie vardinami šašlykais. Iš tiesų kebabai ir šašlykai yra skirtingi patiekalai ir vienas nuo kito skiriasi savo paruošimo technologija. Kebabams mėsa, paukštiena arba žuvis yra tik sausai prieskoniuojama, kad mėsa, paukštiena arba žuvis išliktų natūralaus skonio, tik įsigertų prieskonių aromato, o šašlykams ji yra rauginama, dažniausiai acte, kuris iš mėsos ištraukia visus maistingus syvus. Acte rauginti šašlykai, iškepti virš žarijų gaunasi sausi, sudiržę ir ypač neskanūs. Kitaip sakant, pagal savo gamybos technologiją kebabai yra skanūs, minkšti ir sultingi kepsniai ant iešmo, o šašlykai ypatingai blogos kokybės kepsniai ant iešmo, nepatartini naudoti mitybai. Čia ne tik pamąstyti, bet ir imtis skubotų sprendimų turėtų ne tik kalbininkai, bet ir maitinimo įmonių bei maisto prekybos parduotuvių savininkai.
Taip pat reikėtų žinoti, kad Kaukazo tautų kulinarijoje išvis nėra šašlykų - tas terminas atsirado tik sovietmečiu ir tik Rusijoje. Musulmoniškos tikybos žmonės kepdavosi kebabus, Gruzijos ir Šiaurės Kaukazo tautos – mcvadi, o armėnai tiktai chorovacus. XIX amžiuje Chačaturas Abovianas, aprašydamas armėnų valstiečių buitį, rašė: „Mūsų šalyje įprasti yra šie valgiai: bozbašas, kiufta, chašas, tolma, kepta ir virta žuvis, plovas su aviena, virta višta ir avienos chorovacas“. Net šiandien, armėnų inteligentai mirtinai įsižeidžia, jei jų chorovacus pavadini „šašlykais“, - jie sako: „kiek gyvuoja armėnų tauta, nė vienas armėnas negamino ir negamina rusiško mėsos niekalo“.
Ypač bloga padėtis yra mėsos patiekalų pavadinimuose. Kalbininkai visus mėsos valgius pavardino vienu vardu, t.y muštiniais, pjausniais arba kepsniais. Tuo tarpu pasaulinėje kulinarijos praktikoje (įsisavinant įvairesnes ir pažangesnes mėsas gamybos technologijas) ir pasaulio valgytojų tarpe jau yra susiklostę mėsos gaminių standartiniai pavadinimai. Todėl būtina skirti kas yra antrekotas, bifšteksas, Florencijos bifšteksas, mėsos didkepsnis, eskalopas, karbonadas, kotletas, maltinis, medalionas, romšteksas, slėgtainis, steikas, suktinukas (zrazas), šnicelis, turnedas, vyniotinis (ruletas). Bet tai jau atskiro, išsamesnio straipsnio reikalas.
Čia būtina pažymėti, kad nereikėtų pernelyg žavėtis vadinamaisiais steikais - tai prastos virtuvės dalykas, kitaip sakant, piemenų valgis, kai mėsa be jokio kulinarinio paruošimo ir meno kepama virš anglių. Lietuviai tokius „steikus“ darėsi ir prieš 3000 metų, ir viduramžiais, ir baudžiavos ir Smetonos laikais. Kitas dalykas yra aukštoji kulinarija, kai mėsa specialiai nokinama, brandinama, įvairiausiai marinuojama (tik jokiu būdu ne majoneze ar parūgštintame vandenyje: tai sovietinis atavistinis palikimas, kai kokybiška mėsa, virėjų, taupant laiką, rauginama, ištraukiamos jos gyvybingos sultys ir ji paverčiama sunkiai virškinamu valgiu).
Sudėtingiausias ir subtiliausias valgių gamybos būdas yra VIRIMAS, kurio įvairiausi virimo būdai vienas nuo kito skiriasi kaitinimo trukme, ugnies stiprumu, virimo intensyvumu, virimo terpėmis, produktų sudėjimo eiliškumu, virimo indų įvairove. Čia net menkiausias pakitimas virimo charakteryje gali pakeisti patiekalo išvaizdą, skonį, aromatą, konsistenciją, maistinių medžiagų, vitaminų ir fiziologiškai aktyvių mikroelementų kiekį.
Įprasti sovietinio „obščepito“ metodai, kurių pagrindu šiandien teberuošiami Lietuvoje virėjai išvis nežino virimo ant silpnos, vidutinės ar stiprios ugnies skirtumų, idealus virimo karštoje arba šaltoje terpėje, kiniško blanširavimo, šiandien nė viena kulinarijos mokykla arba kursai nemoko virimo karštu oru arba garuose. Tad niekam ne paslaptis, kad Lietuvos virėjai nemoka išvirti nei konsomė, nei fiumė (specialūs kondensuoti buljonai, bet ne sultiniai), nei dekoktų (dietiniai sultiniai, kuriuose būtina išsaugoti visas naudingas medžiagas ir vitaminus), nei atbulinių sriubų, kuriose skystis susidaro virimo proceso pabaigoje.
Išvirti skanią ir gerą sriubą gali tik pačios aukščiausios kategorijos kulinarai, bet jokiu būdu ne eilinė Lietuvos virėja, nes šiuolaikinėje kulinarijoje gaminamos sriubos turi itin sudėtingą gamybos technologiją, apjungiančią net keletą karštos gamybos būdų: apkeptosios, atbulinės, keptosios, sausosios, uždaromosios, trintosios, kreminės sriubos, borani tipo sriubos, (ruošiamos ir kepimo, ir virimo būdu), guruli tipo sriubos, turinčias net tris gamybos stadijas: virimą, kepimą ir troškinimą, sriubos keraminiuose ar ketiniuose indeliuose, kurios, hermetiškai uždarytos, slopinamos orkaitėje, bet neverdamos, netroškinamos ar nešutinamos. Didžiausia gėda, kad lietuviai iš vis nebemoka gaminti putrų, tų nuostabiausių sriubų, gaminamų su specialų raugu ir šiandien visi yra įsitikinę (net etnologai ir kalbininkai), kad putros yra buzos arba miltsriubės.
Tik aukščiausios klasės kulinarai gali gerai išvirti lietuviškus koldūnus (lietuviški koldūnai yra tiek plačiai žinomi pasaulyje, kad jokie kulinarijos kalbininkai jų negali išmesti iš mūsų istorijos). Koldūnai skiriasi nuo lietuviškų virtinių (dabar parduotuvėse lietuviškų koldūnų iš vis nėra - yra tik virtiniai su lyg tai ir mėsos įdarais) ir švilpikų, nes koldūnai labai skiriasi ir tešlos sudėtimi, ir tik savo archainiu ekskliuzyviniu įdaru nuo kinų chuntunų, italų raviolių, armėnų borakių, gruzinų chinkalų, rytietiškų diušparų ir mantų, ukrainiečių varenikų, uzbekų čiučvarų ir tuchumų, komių pelmenių (juos iš komių pasisavino rusai) ir t.t., nes beveik visos pasaulio tautos gamina panašius dalykus, tik su atitinkamais skirtumais, kuriuos gali pastebėti ir žino tik kulinarai, bet ne kalbininkai. Taigi, lietuviškus koldūnus išvirti lengvai burbuliuojančiame (bet ne verdančiame) baravykų sultinyje, (o ne gryname vandenyje, kaip verdami rusiški pelmeniai), gali tik geri kulinarai, įvaldę tą virimo baigmę, kai speciali lietuviškų koldūnų geltonoji tešla yra nei per kieta, nei pervirusi. O apie įdarą tai ir kalbėti negalima, nes koldūnų įdaras yra su jokiais virtinių maltos mėsos įdarais nepalyginamas. Tas, kuris pirmas Lietuvoje pradės gaminti lietuviškus koldūnus, gali būti garantuotas, kad šiuo autentišku lietuviškos kulinarijos gurmanišku patiekalu užkariaus visas pasaulio rinkas, juolab, kad šitokio ypač skanaus, aromatingo, gražaus valgio jokia kita pasaulio tauta nemoka gaminti.
Na, o padažų gamybą, liravimą (specialus tirštinimas, suteikiantis patiekalui naują konsistenciją, skonį ir spalvą), liezonavimą (rišančių, klijingų medžiagų įvedimas į valgį), kandiravimą (specialus virimas cukruje) ir flombiravimą (baigiamasis kepimo etapas, kai valgis gardinamas degančiu alkoholiu) moka tik aukščiausio lygio kulinarai.
Kulinarijos kultūra ir jos išsivystymo lygis yra svarbi lietuvių tautos kultūros ir buities dalis, kuri buvo aukštai išvystyta Lietuvos karalių, didikų ir bajorų rūmuose, klebonijose ir vienuolynuose, miestiečių ar kaimiečių virtuvėse, bet per sovietmetį viskas buvo suniokota, o lietuviams įdiegta vieninga ir neklystanti sovietinio „obščepito“ samprata. Net ir dabar iš lietuvių buities ir mitybos nepaprastai sunkiai gujama sovietinė virtuvė ir rusiškų valgių gamybos technologija, masiškas sovietinis skonis ir perdėtai puošni sovietinė patiekalų puošimo estetika. Labiausiai stebina maitinimo įmonių savininkų (ypač pajūryje ir provincijoje) ir kulinarinių leidinėlių leidėjų prisirišimas prie sovietinio rusiškojo patiekalų puošimo, kurį labiau išprusę kulinarijoje pašaipiai vadina „kolchoziniu – silosiniu“.
Žymiai didesnė bėda, kad šių dalykų Lietuvoje niekas nemoko ir maisto gamybos technologų, leidyklos dar neišleido nė vieno šiuolaikinio maisto gamybos technologijos vadovėlio. Tačiau nekreipiant dėmesio į kai kurias spragas, šiandien mūsų tauta, turinti ypač turtingą ir išskirtinę kulinariją, kulinarinę kultūrą, gilias ir plačias maisto ruošybos ir gamybos tradicijas, visų mūsų pastangų dėka gali tapti viso pasaulio gurmanų ir turistų kulinarine Meka.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92
mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt
arba vincentas.sakas@takas.lt
Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė, todėl už straipsnio turinį Meniu.lt portalas neatsako.
