Sovietinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje įdiegė iškreiptą gastronominę estetiką. Net ir šiandien visur pastebimai pasireiškia sovietinio „obščepito“ įtaka – maisto produktų ir valgių pasirinkime, įgytuose ir jau „savais“ tapusiuose skoniuose ir valgymo įpročiuose, patiekalų pasirinkime, jų puošime ir patiekime.
Tai suprantama, nes nuo vaikystės įprasti, vieni ir tie patys maisto produktai (teisingiau – košmariškas jų nebuvimas sovietinėse parduotuvėse), jų kasdienis skonis ir kvapas sekė visą gyvenimą. Taip įprotis tapo antrąja natūra, antrąja prigimtimi, nežiūrint į tai, kad ji neatitiko lietuvių, nuo amžių pripratusių prie savo nacionalinės virtuvės, poreikių.
Nors parduotuvėse galima rasti maisto produktų beveik iš viso pasaulio (kurie yra žymiai pigesni ir daug vertingesni) sovietinė diktatūra maisto vartojime tebėra taip įaugusi į lietuvių buitį, kad šiandien dar tik pradedama išsivaduoti nuo senųjų rutininių įpročių, pripratimo savo racione naudoti vienus ir tuos pačius maisto produktus.
Net 50 metų sovietinis „obščepitas“, sovietiniai kulinariniai leidiniai, valgymo „mokytojai“ per žiniasklaidą, kino filmus stengėsi įdiegti „susovietintam“ lietuviui kas su kuo valgoma. Mėsą būtina troškinti tik vandenyje ir jokiu būdu to negalima daryti aluje, giroje, suloje arba su medumi, kaip nuo senų senovės darė lietuviai. Aviena sovietinių medikų buvo išbrokuota, nes turi specifinį kvapą ir taip iš lietuvių mitybos išguita. Nors lietuviai nuo senų senovės mokėjo pasigaminti ypatingai daug avienos valgių, kiekviena kaimo bobutė žinojo, kad įdėjus į avieną keletą prieskoninių žolelių, kurios auga čia pat patvoriuose ir pagrioviuose, bet koks avienos „negeras ir neskanus“ kvapas pradingsta. Kita vertus, net ir atkampių bakūžių varganoje buityje buvo žinoma, kaip pagaminti avieną, kad lajus nestingtų, o burnoje tirpte tirptų.
Pagal sovietines kulinarines nuorodas sultinys būtinai turėjo būti valgomas su kiaušiniu, duona – su dešra, arbata – tik su citrina. Arbatą galima užplikyti tik verdančiu vandeniu ir tą nuovirą („zavarką“), skirtą visai darbo dienai (kuris nuo laikymo įgaudavo savitą šieninį pamazginį skonį ir kvapą), atskiesti virintu vandeniu.
Daug kas su nostalgija prisimena sovietinių valgyklų, ypač Maskvos, Leningrado, Kijevo ir kitų didžiųjų plačiosios Rusijos miestų „kofe bočkovij“. Kavą čia virdavo dideliuose aliumininiuose puoduose, ant kurių šonų būdavo nupaišyti dideli raudoni inventoriniai numeriai, iš anksto pasaldindavo, semdavo aliumininiais samčiais ir patiekdavo kampuotose stiklinėse nuvarvėjusiais šonais („granionije stakany“). Šios kavos išskirtinė sudedamoji dalis buvo kondensuotas pienas, dėl kurio verdama kava ypatingai putodavo. Tų komunistinių standartinių nuorodų jokiu būdu nebūdavo galima pažeisti. Tai buvo lyg nerašytas įstatymas, kurio reikalavimai vaikams būdavo diegiami darželiuose, mokyklose ir pionierių lageriuose. Tėvams – darbininkų valgyklose, kurortuose ir sanatorijose, seneliams ir negalios žmonėms – prieglaudose. Valgiaraštis visiems buvo kaip konclageryje – neskanus, bet užtat vienodas.
Lietuvoje sovietinė epocha paliko savo išskirtinį – sovietinio „obščepito“ „aromatą“: tai unikalus ir nepakartojamas, kai kam šiandien ir nostalgiškas praeities kvapas, persipynęs su prisvilusios „podlivkos“ bei muiliniu perdegusio aliejaus tvaiku, actu trenkiančių barščių ar visą dieną kaitinamos kopūstienės kvapu, išpampusių teftelių arba, kaip Klaipėdoje taikliai vadindavo – „Tumėno kotletų“ (keturi penktadaliai duonos ir vienas penktadalis mėsos), keliolika kartų kaitinto cheko, visą dieną titane verdamos beskonės ir šutusio šieno kvapo saldžios arbatos „aromatu“ bei linoleumo grindų, kurias plaudavo chlorkalkėse mirkytais skudurais, apvyturiuotais apie kelis šerius turinčias šluotas, kvapu. Prie šio aromato puokštės būtinai dar reikėtų pridėti ir paminėti savotišką „tupyklų aromatą“, kuris klientą pasitikdavo ką tik įėjus…
Bet smagiausi aromatai – sovietinių dešrų. Vilnius – Maskva traukiniai kvepėdavo tauriais rūkytų dešrų, skilandžių ir lašinių kvapais: Maskvos valdininkams vežamų kyšių aromatais. Tuo tarpu visos Maskvos „električkos“ atsiduodavo pigios (už du dvidešimts) „Atskirosios“ dešros kvapeliokais, nes visa Rusija dešrą pirkdavo tik Maskvoje – kitur tiesiog jos net nebūdavo. Dešros aromatai šiaip būtų ir gana malonūs, jei traukiniuose jie nebūtų sumišę su tų laikų sovietinių vagonų tualetų smarve. Spėkite, kuo skirdavosi geri Lietuvos tiekėjai nuo prastų. O gi tuo, kad gerųjų „pramušėjų“ kvapas būdavo „skanesnis“. Geri tiekėjai vežamų kyšių neskubėdavo dalinti: pirma įsikurdavo viešbučiuose, išsivėdindavo traukinių tvaiką ir tik tada, jau skaniai kvepiantys, nešdavo įtakingiems Maskvos valdininkams atvežtąsias gėrybes.
Prakalbus apie traukinius, būtinai reikia prisiminti ir geležinkeliečių salianka. Tai būdavo firminis vagonų restoranų patiekalas. Metaliniuose dubenėliuose patiekdavo drungno, sočiai druska ir pipirais „pagardinto“ nuoviro, kuriame plūduriuodavo kitų patiekalų likučiai, būtinai papuošti viena žalia alyvuoge.
„Vinimi“, suprantama, būdavo virtos „sasiskos “ ir konservuoti žirneliai. „Tarybinės sasiskos“, kurių pavadinimu dabar spekuliuoja kai kurie kulinariniai mažaraščiai, trumpos atminties mėsininkai, kurių komunistinių bacilų paveiktoje smegeninėje „tarybinis“ asocijuojasi su „gera kokybė“. Būtina priminti pagrindinį, o tuo pačiu ir išskirtinį, sovietinių „sasiskų“ bruožą – celofaninį apvalkalą, kurį nulupti galėdavai tik „sasiskai“ išvirus, bet jei tą akimirką pražiopsodavai, tai apvalkalą jau reikėdavo lupti su visa mėsa ir nuo jo peiliu arba dantimis tą mėsą skusti arba gremžti.
Ne tik vagonų restoranuose, bet visur: mokyklose ir vaikų lageriuose, valgyklose ir sanatorijose, ligoninėse ir vaikų darželiuose pagrindinis karštųjų patiekalų garnyras būdavo skysta, „pliūringa“ bulvių košė, kurią užtikrintais šaukšto judesiais, trimis bangomis ant metalinės lėkštės išdėstydavo virėjos. Čia pat dėdavo „Tumėno maltinuką“ ir būtinai viską užpildavo rausva, miltinga „padlivka“. Ta sovietinė „padlivka“ vieningai „gerai“ tikdavo žuviai ir paukštienai, mėsai ir daržovėms. Virėjoms reikėdavo žinoti tik vieną padažą, o iš prieskonių – vien tik laurų lapus ir pipirus. Dar būdavo gvazdikėliai, cinamonas ir muskatų riešutai, bet naudojami tik pačio aukščiausio lygio restoranų konditerijoje.
Nevalia pamiršti ir indus bei įrankius. Masinei mitybai pramonė buvo prigaminusi kalnus metalinių lėkščių ir dubenų, valgytojui dažniausiai pateikiamų šiek tiek riebaluotų, su atitinkamu sovietinės buitinės chemijos aromatu (pagal sovietinę higieną, šluostės ir mazginiai turėdavo būti mirkomi chlorkalkių skiedinyje). Maskva ir Leningradas Baltijos šalių gyventojus stebindavo savitai pateikiamais valgymo įrankiais, kurie būdavo nuskalaujami karštame vandenyje ir dar šilti, šlapi, suverčiami ant taukinų padėklų. Gerai, jei rasdavai šaukštams ir šakutėms (peilių dažniausiai nebūdavo, o jei ir būdavo, tai klientui duodami prie kasos ir tik valgant nemuštos mėsos kepsnius (kurie patiekiami labai retomis progomis)) nusišluostyti servetėlių. Servetėlės, beje, taip pat „taupiai“ supjaustytos į tris dalis…
Ką gi, 50 metų sovietinio „obščepito“ diegimo rezultatai Lietuvoje buvo ne unikalūs valgiai ar patiekalai, o visai sovietinei imperijai vieningas naujos žmonių bendrijos formavimo receptas. Tačiau šių dienų aktualijos rodo, kad ir šis dalykas komunizmo statytojams nepasisekė: Baltijos šalys seniai atsikratė Kremliaus diktato, kitos rusų imperijos užkariautos tautos jau išsivadavo ar tebesivaduoja...
Rusų okupacijos metais visi restoranai ir kavinės privalėjo gaminti tik Maskvoje patvirtintus patiekalus. O valgių gamybai, kaip niekur kitur pasaulyje, vadovavo absoliutūs kulinarijos analfabetai – ne kulinarai, o gydytojai. Beje, dar ir dabar tas atavistinis sovietinis reliktas gajus Lietuvoje. Šiandien absoliučiai nieko kulinarijoje ir valgių gamybos technologijose neišmanantys veterinarai reguliuoja ir nurodinėja kaip, ką ir su kuo valgyti, kaip gaminti, kas žmogui gardu ir kas neskanu…
Dabar dar ir valgio gamintojus bei pačius valgytojus ėmėsi mokinti kai kurie kalbininkai. Štai, paruošei Vienos šnicelį (visas civilizuotas pasaulis žino, kad jis ruošiamas iš veršienos), o kalbininkai jį verčia vadinti pjausniu, nors pjausnį gali atpjauti ir nuo plekšnės, ir nuo saliero. Kalbininkų dėka iš Lietuvos dingo antrekotai, bifšteksai, langetai, romšteksai, rostbifai, šniceliai, kotletai (kiaulienos nugarinės pjausnys, su kauliuku, be lašinių ir būtinai nemuštas), kurie šiais pavadinimais žinomi visiems pasaulio valgytojams tiek Japonijoje, tiek Egipte, tiek Švedijoje, ar dar kur nors kitur. Gaila, kad kalbininkams neteko šių mėsos kepsnių ragauti ar, juo labiau, atsirinkti ir pirkti jiems atitinkamos mėsos, specialiai ruošti ir kepti, ne bet kaip, o tik taip, kad išeitų antrekotas, bifšteksas, kotletas, langetas, romšteksas, šnicelis, o ne šiaip koks beprasmis ir beskonis pjausnys…
Seimūnai valgyti nemoka
Sovietinių mitybos dalykų rusai lietuviams brukte įbruko. O išmokinti valgymo etiketo: gražiai valgyti, kultūringai elgtis prie stalo, „pamiršo“. Iki rusų okupacijos, Kauno žemės ūkio mokykloje, kur kaimietukės buvo ruošiamos šeimininkauti savo ūkiuose, mergaitės būdavo verčiamos valgyti pasikišusios po pažastimis storiausius knygų tomus. Tai, kuriai knygos iškrisdavo, būdavo didžiausia gėda. Taip būdavo pratinama sėdėti prie stalo tiesiai, nesiramstyti alkūnėmis, neskeryčioti rankomis, mokėti racionaliai naudoti savo judesius.
Pažiūrėkime, kaip dabar savo valgyklose valgo kai kurie mūsų išrinkti Seimo ir Vyriausybės atstovai. Jau kelintą kadenciją regime mūsų tautos gėdą – tam tikra dalis seimūnų ir valdininkų ne tik nemoka sėdėti prie stalo, jie nežino kaip taisyklingai reikia laikyti rankose valgymo įrankius: nemoka valgant naudoti šakutės, peilio, šaukšto. Na, o pats valgymo procesas – savotiškai įdomus sriubų šlerpštimas, ekskliuzyvinis maisto kramtymas išsižiojus, būtinos užstalės šnekos, vadalojant kąsnį pražiotoje burnoje, primena nuo civilizacijos atitolusį procesą. Ačiū Dievui, kad tos valdžios žmonių valgyklos yra uždaros, neprieinamos kitiems piliečiams, nes jei kas iš europiečių pamatytų šitokį „valgymą“, tai arba mandagiai patylėtų, arba patartų ne į Europą, o kuo skubiau grįžti ten, iš kur valdžion netyčia pakliuvo.
Nesuprantama, kodėl geriau ar blogiau mokantys, keistai besielgiančių nepamokina – gal gėda dėl kolegų neišsiauklėjimo, o gal ir patys nelabai yra užtikrinti savo žiniomis? Kodėl Seimo, Vyriausybės, savivaldybių valdininkai nėra mokomi užstalės ir valgymo etiketo, juk visiems akivaizdu, kad čia jiems tikrai ir žinių, ir praktikos nearti dirvonai…
Dar įdomiau už valdžios žmones elgiasi nuvorišai. Kur jie prieš tai yra gyvenę, sunku ir pasakyti, bet pastebėkite, kaip jie elgiasi per prezentacijas, balius, restoranuose ir kavinėse. Vien žiūrint iš šalies jau ima gėda ir gailestis dėl to, kad tai yra tavo tautiečiai, kad tai yra iš išorės gražūs, šiandien jau brangiai ir skoningai apsirengę „ponai“ ir „ponios“… tik su civilizacijos nemačiusių provincialų (blogąja prasme) elgesio ir etikos įpročiais.
Tas pats sakytina ir apie „žvaigždes“ – čia jau kuo daugiau skeryčiojiesi (judesių koordinacijos sutrikimas medicinoje suprantamas kaip atitinkamas susirgimas, liga), kuo labiau pabrėži savo nesugebėjimą nuosekliai išsakyti savo mintis, tuo labiau esi „žvaigždesnis“. Ir kuo didesnė „žvaigždė“, tuo daugiau ji turi ėsti, ryti, žagsėti, riaugėti ir garsiai gadinti orą…
O pažiūrėkite, kaip sėdi prie stalų kai kurios panelės vadybininkės ir visokios kitokios sekretorės – grakščiai sulinkusios, elegantiškai išsiskeryčiojusios arba seksualiai užgulusios stalus viliote vilioja į neištirtus tolius…
Tiek daug gražių žmonių Lietuvoje ir tiek daug iš jų nemoka elementariausių elgesio taisyklių – nemoka sėdėti ir elgtis prie stalo. Nemoka naudotis stalo įrankiais, nemoka jais valgyti nei mėsos, nei daržovių, nei žuvies, nemoka gerti vyno, alaus ir degtinės… Ir kuo toliau, tuo labiau nemokės, nes šių dalykų vaikų niekas nemoko šeimose, vaikų darželiuose, mokyklose, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose. Na, nebūtina aukštąjį mokslą baigusiam detaliai žinoti diplomatinio protokolo reikalavimus, bet, kad ministerijų, savivaldybių valdininkai nežino valgymo ir užstalės etiketo, nežino net kam naudojama servetėlė, kelia abejonių ir jų kompetencija…
Nenorima atsisakyti idiotiškų bolševikinių įpročių
Nors ir kaip būtų keista, šis civilizuotus žmones stulbinantis konservatizmas, įsiėdęs į lietuvių sąmonę, verčia šimtus žmonių laikytis šių idiotiškų, kažkada kažkieno iš „viršaus nuleistų“ nurodymų. Kodėl per visas šventes visi sutartinai, lyg pagal lagerio viršininko komandą, ruošia virtų daržovių su dešra ir majonezu mišrainę, vadinamą „Sostinės salotomis“? Kodėl lietuviui kasdien reikia suvalgyti išplaktą, kiaušinyje ir džiūvėsiuose išvoliotą bei degintų riebalų pripampusį sovietinį „lietuvišką karbonadą“, nors po tokio maisto visi sutartinai raitosi nuo skrandžio skausmų ir geria vaistus nuo sutrikusio virškinimo?
Kodėl per Naujųjų sutikimą geriamas gazuotas netikęs vynas (matyt, tyčiojantis pavadintas „sovietskoje šampanskoje“), lyg be jo neateis Naujieji Metai, lyg Lietuvoje niekas nėra ragavęs tauraus vyno? O tas sovietinis komunistinis bukagalviškų tostų sakymas, kad greičiau visus nugirdyti, ne tik visus užsieniečius stebina, bet jau tapo viso pasaulio pasityčiojimo objektu, nes kas tinka gruzinams, kas kaukaziečiams yra sena tradicija ir prigimta, lietuviuose atrodo naivu ir beprasmiška.
Kodėl lietuviai prie ypač gero lietuviško alaus patiekia rusišką užkandą – duoną su česnaku ar žirnius su svogūnais, kuris buvo būtinas sovietinėje Rusijoje, kad „užmuštų“ ypač blogo rusiško alaus skonį ir tvaiką? Kodėl Lietuvoje pievagrybiai į salotas dedami tik konservuoti, nors visame pasaulyje jie valgomi žali ir dar nė vienas nuo to nemirė? Kodėl lietuviai per 50 metų „pamiršo“ kaip reikia ruošti skaniausius, sveikiausius ir organizmui naudingiausius daržovių ir žuvies, kalakutienos, žvėrienos ir laukinės paukštienos patiekalus? Kodėl lietuviai gerdami konjaką „užkanda“ citrina, o tą šnypštalą „šampaną“ – šokoladu? ( Beje, prie tikro šampano jokiu būdu netinka šokoladas, kuris užgožia subtilų briuto skonį ir aromatą. Taip pat prie tikro prancūziško konjako netinka jokia užkanda, nes jis neužkandamas, juo reikia mėgautis vienu ir jokiu būdu gerti ne tam, kad pasigertumei, kaip būdavo įprasta kompartijos šulams).
Matyt kai kurie lietuvaičiai elgiasi kaip ir meksikiečiai, kurie tam, kad „užmuštų“ savo agavos vaisių naminės degtinės skonį, būtinai „pasigardina“ druska ir citrina. Sovietiniais „konjaku“ „Belyj aist“, „šampanu“ net ir šiandien užverstos parduotuvių lentynos – štai ką reiškia pripratimas prie šlykščių dalykų. Čia, matyt, tas pats, kaip ir rusiški keiksmažodžiai, be kurių „pagalbos“ lietuvis nebesugeba išreikšti savo minčių.
Televizijos kanalų kulinarinių laidų vedėjai arba iš vis nemoka kalbėti lietuviškai (kulinariniai terminai ne tik kad neteisingi, bet ir kalbiniai klaikūs, idiotiški), arba kas du žodžius naudoja posakį – „ta prasme“, rodantį, kad tą priežodį naudojantis žmogus turi bėdų su savo protiniu išsivystymu, nes niekaip nesugeba konkrečiai suformuluoti ir išreikšti savo minties. Iš pradžių kažką pasako, paskui mėgina „ ta prasme“ pataisyti tą, ką pasakęs, bet vis tiek nušneka į lankas…
Girto konditerio košmariškas sapnas
Bet pats baisiausias sovietinio kulinarinio meno palikimas iki šiol matyti užstalės dizaine. Išpūstas, pompastiškai perkrautas, nieko bendro neturintis su realiu gyvenimu. Dar sovietiniais laikais tokį stalo dizainą prancūzų kulinarai pavadino „beviltiškai girto konditerio košmarišku sapnu“. Aišku, sovietmečiu jo uždavinys buvo sukurti pertekliaus ir gausybės iliuziją. Tebegyvenantiems apgaulingų vaizdinių ir sampratų pasaulyje, kai restoranuose stalai būdavo puošiami pomidorų ir morkų rožėmis, o lėkštės prikraunamos dabar jaunimo vadinamu „kolchoziniu silosu“, sunku suprasti, kad šiuolaikinio kulinarinio meno pavyzdys yra didelėje (būtinai pašildytoje) lėkštėje patiekiamas vėžio kaklelis su trim žaliaisiais pipirėliais, viena spanguole ir peletrūno lapeliu. Tokia ištobulinta estetika „obščepito“ gerbėjui yra tiesiog asmeninis įžeidimas, nes juk „nėra ko ėsti“ – taip, ėsti tikrai nėra ko, bet užtat kaip galima estetiškai pavalgyti…
Nebeišsivysčiusio socializmo ir visiškai sužlugusio komunizmo adeptai buvo įpratę matyti pompastiškai monumentalius, didingai apkrautus stalus. Faraonų piramides primenančias salotų krūvas. Petražolių ir krapų vainikais apkrautus paršelius, lyg vainikais apdėtus numirėlių kapus…
Vaisiai – keliaaukštėse vazose, lyg sovietinėse derliaus mugėse. Ant stalo sukrauti butelių ešalonai, perkrautos lėkštės – tai tikrai veikė kompartijos komitetų klerkų-valgytojų psichiką, teikė pojūtį, kad yra perteklius. Ir visa tai būtinai būdavo demonstruojama filmuose ir šventiniuose televizijos „ogoniokose“, jei žiūrovas neturi, tai bent kolektyviai pasidžiaugs sočiu „prazdniku“… Tūkstančiai tokių pat stalų, tokių pat valgių veikė savo vienybe, tokia pat vienybe, kaip Leninas ir partija…
Bet mes keičiamės, keičiasi ir mūsų skoniai bei įpročiai. Ir nors dar galime regėti, kaip po tikro konjako geriamas alus, bulvių salotos daromos su avokadu, lietuviška kiauliena patiekiama su konservuotu ananasu, kaip kiaulienos kepsnys apkepamas fermentiniu sūriu, kaip „poniutės“ vietoje gero vyno geria vieną vermutą, arba senelių ir vaikų gaivųjį gėrimą sangriją vietoje vyno, kaip gerame restorane kavos puoduke patiekiamas arbatdulkių popiermaišis, kaip Lietuvą užsienyje reprezentuoja vien tik žemiausio kulinarinio lygio, ypač prasti mužikiški bulvių valgiai (atrodo, kad lietuviai iki bulvių atsiradimo iš vis nieko nei valgė, nei gėrė, neaugino galvijų, kiaulių, avių, paukščių, javų ir daržovių, vaisių, žuvų, nepažino miškų gėrybių, nemokėjo medžioti ir žūklauti, nelaikė bičių, nemokėjo gamintis pieno produktų, nekepė duonos ir pyragų, nenaudojo mityboje mėsos produktų ir t. t.), bet jau vyksta ryškūs pokyčiai, jau nebesilaikoma direktyvinių „iš viršaus“ nuleistų instrukcijų, ką su kuo valgyti, jau nebebijoma ką pasakys kiti…
Tiesa, didelė dalis lietuvaičių dar tebesilaiko konservatyvių sovietinio „obščepito“ nuostatų, ką su kuo valgyti, tad jais šiandien pelningai naudojasi agresyvūs picerijų tinklai, lietuvių „nacionalinį patiekalą“ – cepeliną – pakeitusi pica. Paskutiniai tyrimų duomenys rodo, kad šių dienų lietuvis vidutiniškai per metus suvalgo penkis kartus daugiau picų nei cepelinų…
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92. Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@takas.lt
Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė, todėl už straipsnio turinį Meniu.lt portalas neatsako.
