Kai sužinai, kad šatlo, vežiojančio iš pasienio punkto į autobuso stotį gidas (ar tai vadybininkas, ar tai palydovas, - daugelio kambodžiečių funkcijas sunku suprasti, nes po vieną kokio tai darbo ten niekas nedaro) uždirba 5 dolerius per dieną, ir jei tą dieną nedirba (serga, atostogauja), tai nieko ir negauna, supranti, kad lietuviai dar visai neblogai gyvena. Žodžiu, viduriniosios klasės ten faktiškai nėra. Yra tik tie, kurie šiaip ne taip sukdamiesi suduria galą su galu ir net leidžia sau nusipirkti aptriušusį motorolerį, ant kurio sugeba sulipti visa keturių asmenų šeima, arba tie, kurie važinėja naujausiais Toyota visureigiais ir gyvena dideliuose namuose apsitvėrę spygliuotom tvorom.
Taip ir su maitinimusi iš esmės ten yra du kraštutinumai. Arba restoranai, skirti turistams bei pasiturintiems vietiniams (visokie „Sailing club‘ai“ su prašmatniais lieptais į jūrą, skambančia Norah Jones ir kondicionuojamomis valgomųjų salėmis) arba gatvės užeigėlės, o dar geriau – važinėjantys kioskeliai, kurie, mano galva, yra žmogaus išmanumo šedevrai. Tas kioskelis - tai prie motorolerio pritvirtinta vitrina, su šalia pakabinamu nuolat degančiu griliumi, visas nukarstytas maišeliais, dubenėliais, buteliukais, su šalia stovinčiu angliškai nekalbančiu kambodžiečiu, kuris neįtikėtinu greičiu pagamins patiekalą iš savo nedidelio meniu, kuris viešai net neskelbiamas. Su labai retomis išimtimis prie tokių kioskelių būriuojasi tik vietiniai.
Kadangi buvom turistai, tai valgėm ir ten, ir ten. Prabangiame Kep‘o (iki Raudonosios khmerų revoliucijos buvusio prašmatnaus kurorto) Sailing club‘e, kur daug britų ir plastikinių amerikonų, kur baltos staltiesės ir prašmatnūs tualetai tropiniame sode, apsinuodijau krevetėmis. Rodos maža krevečių porcija kainavo apie 9 dolerius (23 Lt.), o grill daržovių salotos – beveik 7 dolerius (18 Lt.). Alus buvo irgi nesvietiškai brangus. Kito alkoholio kainos buvo beveik kosminės, todėl, matyt, ir nepavyko sėkmingai išdezinfekuoti skrandžio. Sihanuokvillyje, kuris yra Kambodžos didžiausias kurortas ir didelis backpacker‘ių rojus, valgėme ištisame pajūrio restoranų kvartale. Barakuda, visą dieną, matyt, išgulėjusi saulėje, o vakare iškepta ir patiekta mums, turėjo tą bjaurų intensyvų žuvies skonį, už kurį ir nemėgstu žuvies. Dar buvo ir sausoka. Bet kainavo, jei neklystu, apie 5 dolerius (13 Lt.). O kadangi užtaikėm ant laimingos valandos, tai alus buvo po dolerį. Kaip gatvėj. Backpacker‘ių rojus gi.
Valgėme ir gatvėje. Iš pradžių labai nedrąsiai, nes Lietuvoje, žinia gatvės maistas, neturi geros reputacijos, bet vėliau vis drąsiau ir drąsiau. Išvada ta, kad kuo Kambodžoje maistas pigesnis ir kuo vargdieniškesnėje vietoje patiekiamas, tuo jis geresnis. Viskas prasidėjo nuo Seam Reap‘o, šalia kurio garsiosios Anghor‘o šventyklos. Išlindom per pačią dienos šutrą pasivaikščioti. Žinia, kiti turistai gudresni nei mes ir, matyt, tokį laiką leidžia prie baseinų ir viešbučio barų, todėl visi, neva, padoresni restoranai dar buvo uždaryti. Pasidarėm tradicinius khmerų masažus už 6 dolerius ir nutarėm, kad nieko nebus, reik eit į pirmą pasitaikiusią vietą ir valgyt. Įlindom į visiškai neaiškios išvaizdos užeigėlę, kurios viduryje, išsidrėbęs po kėdėmis gulėjo milžiniškas rudas šuo, aišku, be antkaklio. Gal ir benamis. Sienos murzinos, stalai nustatyti lipniais padažo buteliukais, džiovintų krevečių, žuvies ar dar kažko indeliais. Buvo kiek nedrąsu pamačius ir kainas. Neįtikėtinai mažos. Vištienos – makaronų sriuba – 1,5 dolerio (3,75 Lt.). Skrudinti ryžiai su krevetėmis – 2 doleriai (5 Lt.). Užsisakėme, o tada apžiūrėjome klientus. Vienas policininkas susikaupęs srėbė makaronus. Pora darbininkų gal jau po pietų tiesiog šnekučiavosi ir visa kaip juokavo. Turistų, aišku, nė vieno. Labai greit, daugiausiai po 10 min., atnešė du didelius dubenis. Šiaip ne taip įveikiau porciją naminio sultinio su stikliniais ryžių makaronais, gabalėliais vištienos, šviežiomis, dar traškiomis daržovėmis. Dėl įdomumo įsipyliau kažkokių čili padažų, užsibarsčiau skrudintų svogūnų iš indelio. Man, nuo vaikystės itin išrankiai maistui, buvo žiauriai skanu. Įdomu, ką gaučiau Lietuvos valgykloje už 4 litus?
Crab market‘o užeigoje valgytos krevetės su khmerų prieskoniais buvo dvigubai pigesnės ir dvigubai skanesnės nei prabangiosios "Sailing club‘o" (ir kas svarbiausia, manęs neapnuodijo). Barakuda, kurią šaltą su žaliais kopūstais mums davė nugyventam žvejų kaimelyje buvo daug geresnė nei ta, kurią valgėm turistinėje gatvėje. Tailandas apskritai atvėrė pigaus gatvės maisto neįtikėtinas galimybes. Degalinėje, gatvės prekeivės kioskelyje pirkta keptą kiaulieną valgėm net užspringdami (gal apie 2 Lt. už iešmelį). Tik paskutinę dieną paragavau tešloje keptų bananų su kondensuotu pienu (irg apie 2 Lt.). Gal ir gerai, nes jei būčiau pabandžius jų anksčiau, tikrai grįžčiau su min. 5 kg. svorio prieaugiu. Žodžiu, kokia pagrindinė mintis? Kambodžoje už 20 lt. gali sočiai, sveikai, kokybiškai gali pavalgyti ne tik du žmonės, bet dar lieka pinigų ir užgėrimui. Tailande jau kiek sunkiau, nes alus brangesnis. O ką galima gauti už 20 Lt. Lietuvoje? Štai ir prasideda naujoji mano misija. Ne tik sutaupyti pinigų kitai kelionei į Indokiniją, bet ir išsiaiškinti, kuo ypatinga pigaus/nebrangaus lietuviško maisto kultūra.
