Toma virtuvėje ne naujokė, ji čia jau nuo vaikystės. Pirmieji jos šefai buvo mama ir močiutė, mergina gaudavo užduočių mušti sviestą, barstyti cinamoną ant mielinių bandelių ir aptepti tortus šokoladu. Tačiau vaikystės pyragai tiesiai iki konditerės profesijos Tomos neatvedė. Ji įgijo statistikos mokslų bakalaurą! Tačiau tuo nebuvo labai patenkinta ir nuolat ieškojo jos charakterį bei ambicijas atitinkančios veiklos. Kelyje pasirodžiusi žymi vestuvių planuotoja Laura Vagonė įkvėpė pokyčiams – Toma valstybinį darbą iškeitė į darbą keksiukų kepykloje. Po kurio laiko jos keliai susikirto su Deivydu Praspaliausku. Nuo to laiko, iki dabar Toma dirba šio žymaus šefo restorane konditere.
Dažniausiai restorane visi laurai tenka pagrindiniam šefui. Ar nebūna liūdna, kai visos pagyros atitenka jam?
Dažniausiai virtuvė skirstoma į konditerius ir virėjus. Bet būna išimčių – žmonių, kurie puikiai tvarkosi abejose sferose. Toks yra Deivydas. Visada galiu klausti jo patarimų, turime bendrų temų. Manau, jis manimi pasitiki. Tai yra bendras darbas. Deivydas manęs dažnai prašo išeiti į salę ir svečiams pristatyti desertus. Tai man yra didžiausias įvertinimas.
Iš kur semiesi įkvėpimo?
Mane įkvepia aplinka, kolegos, pasaulio šefai, internetas. Mano desertų guru – Michael Laiškonis. Labai laukiu tos dienos, kai galėsiu susipažinti su juo asmeniškai.
Kaip manai, ar konditerio darbas yra sunkus?
Šiame darbe yra daug fizinio krūvio. Žinoma, tai lengviau, nei stovėti prie karštų keptuvių. Moterims dar reikia galvoti ir apie figūrą. Žmonės stebisi, kaip galiu išlaikyti gerą figūrą, ragaudama tiek saldumynų. Tačiau jiems reikia suprasti, jog toks darbas netolygu smaližiavimui.
Toma praėjusių metų „Vyno ir desertų derinimo čempionate“ dalyvavo jau antrą kartą. Ją sužavėjo vyno ir deserto derinimo kultūra, pats požiūris į derinius, dalyvaujančių požiūris, atsidavimas bei kūrybiškumas. Ši sritis merginai atrodo labai įdomi.
Koks sudėtingiausias desertas, kurį teko gaminti?
Sudėtingiausias mano gamintas desertas iki šiol buvo obuolių pyragas iš senovinio amerikietiško namų šeimininkių vadovo. Rankomis peiliu kapojau tešlą, obuolių skilteles matavau liniuote… Tai buvo dar studijų laikais, kai buvau nepatyrusi... Dabar nebijau nuolat priimti ir įgyvendinti naujų iššūkių.
Gal galėtum išvardinti keletą desertų tendencijų?
Desertai turi vis mažiau saldumo, tampa lengvesni ir sveikesni. Naudojami cukraus ir kvietinių miltų pakaitalai. Smagu, jog desertais vis dar siekiama nustebinti svečią. Formų, tekstūrų įvairovė yra begalinė. Šiuolaikinės technologijos leidžia dekonstruoti, tą patį desertą pateikti visiškai kitokiame pavidale. Kas atrodo lyg pomidoras, prakandus transformuojasi į saldžią braškę…
Gal galėtum pasidalinti mintimis bei patarimais, kaip sukurti gerą desertų meniu?
Desertų meniu dažnai būna nuskriaustas. Įprastai restoras siūlo vieną ar dvi pozicijas. Dažniausiai vienas desertas būna šokoladinis, o kitas kreminis. Taip yra dėl to, jog dažnas restoranas negali sau leisti pasisamdyti konditerio, tad desertus ruošia ne tie, kurie juos labiausiai myli, ne atsidavę profesionalai, o tiesiog mažiausiai užimti virtuvės darbuotojai. Labai linkiu virtuvės šefams daugiau kūrybiškumo bei supratingumo. Juk desertų meniu gali turėti vieną poziciją, kuri taps viso restorano hitu. Tegul desertas būna šviežias ir be braškių gruodžio mėnesį!
Taip gražiai linkėdama Toma dar priduria, jog reikia liautis per daug svajoti, o tiesiog imti ir daryti. Tokia ir jos paslaptis. Beje, ryte merginai taip pat labai svarbi saldėsio dozė – varškės sūrelis su juoda kava yra privalomas kasdienis ritualas. O kai desertų būna pakankamai, Toma mielai sau bei savo svečiams ruošia Viduržemio regiono virtuvės patiekalus.
