Keli Lietuvos degtinės istorijos štrichai (II - straipsnis)

Lietuviai vieninteliai pasaulyje visi moka varyti degtinę
1511 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis leido Vilniaus pirkliams laisvai pirkti ir parduoti kiek nori grūdų, nes daug jų miestiečiai sunaudodavo degtinės, alui ir girai gaminti. Netgi specialiai įsikūręs Vilniaus salyklininkų cechas grūdus sudaigindavo, išdžiovindavo, rupiai sumaldavo ir parduodavo būtent degtinės ir alaus gamybai kiekvienam norinčiam, nes anais laikais, t.y. Lietuvos Didžiosios Lunigaikštystės laikais kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo teisę savo reikmėms gaminti alų arba midų, varyti degtinę.

Valstybinį monopolį degtinei Lietuvoje įvedė rusų okupantai po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Jekaterinos II dektretu, kuris tebegalioja ir šiandien. Tiesa, Jekaterinos dekrete yra viena sąlyga, ji leido Lietuvos aukštuomenei varyti degtinę savo reikmėms, - kai kuriuose Lietuvos dvaruose būdavo varoma tokios aukštos kokybės degtinė, kuri drąsiai konkuravo su geriausiu prancūzišku konjaku (kas yra konjakas, žino visi išmanantieji, tai yra bloga naminio varymo vyno spirito degtinė su visomis jai būdingomis nevalytos degtinės priemaišomis ir karštojo varymo medžiagomis, fuzeliais ir tik apsukrių vertelgų išpūsta reklama tapusiu „tauriausiu“ pasaulyje gėrimu). Rusijos imperatorienė Jekaterina II mėgo Lietuvoje pagamintą degtinę, kaip ypač vertingą dovaną, įteikti karūnuotiems asmenims iš kitų valstybių bei kitiems žymiems svečiams, nes tais laikais naminės vyno degtinės – konjako, niekas nei vertino, nei už gerą gėrimą laikė.

Europoje tik Lietuvoje kiekviena kaime gyvenanti šeima (per 60% visų gyventojų), kad ir ką bedarytų besimainačios valdžios, kad ir kokių represinių priemonių besiimtų ir caro uriadnikai, ir sovietų milicininkai, ir be galo savi policininkai, nuo amžių mokėjo, moka ir šiandien dar varosi iš javų   naminę degtinę ir savo reikmėm, ir uždarbiui.

Aplinkinės slavų tautos (lietuviai   yra ne slavai, o indoeuropiečiai – baltai), rusai, ukrainiečiai, lenkai, gudai, naminės degtinės iš javų išsivaryti niekada nemokėjo ir nūnai nemoka. Jie iš duonos su mielėmis ir cukrumi (arba medumi) užraugia girą, o kai ją perraugina, - gauna slavišką svaigųjį gėrimą – “самогон” (išvertus iš rusų – „pasidaranti pati“), „брашку“ (nuo slaviško žodžio – „rūgti“ – бродить. Šitas „самогон“, „брашка“- perrūgusi gira, priklausomai kiek dedama cukraus (anksčiau medaus), gali būti iki 15-20 laipsnių stiprumo.

Okupavę Lietuvą, komunistiniai rusai sulyg savo nemokšišku supratimu lietuvišką naminę degtinę irgi pradėjo vadinti „samogonu“, nors ji pagal visus savo parametrus iš esmės skiriasi nuo rusiško perrūgusios giros „samogono“. O lietuviai, pamiršę savo degtinės istoriją, nesuvokdami skirtumo tarp naminės degtinės ir giros brogos, net ir šiandien naudoja etimologiškai neteisingą terminą – degtinę vadina „samogonu“, t.y perrūgusia gira.

Lietuvoje pačią geriausią naminę degtinę iš kviečių ar rugių išvaro Žemaitijoje Plungės rajono gyventojai, o iš rugių ar kvietrugių – Dzūkijoje, Varėnos rajone ir Labanoro apylinkėse. Oficialiai naminę ruginę degtinę „Samanė“ pirmoji pasaulyje pradėjo varyti Alytaus AB „ALITA“. Jei lietuviai turėtų nors kiek savigarbos, orumo ir pasididžiavimo jausmų savo darbams, gaminamamiems gėrimams, tai visą pasaulį galėtų stebinti šiuo, kelis tūkstantmečius skaičiuojančiu svaigiuoju gėrimu. Beje, dabar ją jau varo ir dar kelios gamyklos, netgi estai pardėjo gaminti niekam tikusią naminę.

Tiesa, šiandien naminę degtinę gamina visi, kas netingi, net ir tie prasigėrėliai, kuriems rankos aukščiau autuko nebepakyla. Šiandien masiniam naminės degtinės varymui išminties ir patirties nebereikia, brogą daroma iš ko galima pigiau – chemizuotų javų, supuvusių daržovių ir vaisių, net ir raugintų išmatų. Varymui irgi išminties nebereikia – broga kaitinama iki tol, kol pradeda garuoti ne tik etilo bet ir visas nuodingas spiritas ir net vanduo. Ir šis nuodingas skystis momentaliai realizuojamas. Nusivažiuota tiek, kad daugelis lietuvių mano, jog šis svaigalas yra tikroji naminė degtinė. O kai kurie „degtinvariai“, varantys degtinę sau, net giriasi, kad specialiai du ar tris kartus pervaro arba „valo“ kalio permanganatu, filtruoja per anglį.

Visi lietuviai žino, kaip reikia nustatyti tikrosios degtinės kilmę – yra daug būdų nustatyti kokybei (iš kokių javų, stiprumui, skaidrumui, grynumui ir pan.) Deja, šiandien masiškai kaimuose varomas svaigalas daugeliu atveju jokiu būdu nėra naminė degtinė, o tikrų tikriausi velnio lašai. Ir dėl to kalčiausia yra valdžia, kuri nesupranta, kad degtinę lietuviai varė bei varys, ir todėl jos varymą reikia įteisinti, o gamybos technologiją ir kokybę reglamentuoti.

Pažiūrėkite, kaip lietuvaičiai geria meksikietišką tekilą, ir jiems nė motais, kad tai šlykščiausiais svaigusis gėrimas pasaulyje, kurio muilo skonį būtina užmušti druska ir citrina, kuri nė per nago juodymą negali lygintis su tauria, aromatinga, kilminga javų namine degtine, bet tekila juk užsienietiška. Starka – tūkstantį metų senesnis ir daug kartų geresnis gėrimas už viskį.  

„Starka“ – ypatinga, proginė degtinė, kuri būdavo gaminama pirmojo sūnaus – giminės pratęsėjo gimimo proga. Jau XIV a. Lietuvoje lankęsi ir jos buitį aprašę atvykėliai pastebėjo, kad Lietuvoje, kai pribuvėja iš pirties (gimdymas vykdavo tik pirtyse) pranešdavo gimus sūnui, kiemo arba giminės vyrai imdavo varyti degtinę, kurią supildavo į naujai suręstą ąžuolinę statinę, įberdavo saują obelų lapų, kad gyvenimas turtingas būtų, saują kriaušių lapų, kad gyventų saldžiai ir gerai, sočiai apvaškuodavo, - apipildavo karštu bičių vašku ir užkasdavo į žemę taip, kad viršuje būtų vieno metro žemės sluoksnis. Ją atkasdavo ir vaišindavo svečius sūnaus vestuvių dieną, t. y. mažiausiai po 30 metų. Pats šios degtinės pavadinimas yra grynai lietuviškas, nuo senojo lietuviško žodžio „starkus“, net ir dabar jis reiškia gandrą, ir tai yra susiję su lietuvių tautoje paplitusiu aiškinimu, kad, atsieit, naująjį vaikelį atneša gandrai, o kaimiečiai dar ir šiandien, pirkami šią degtinę, prašo, kad duotų ne „starkos“, o starkinės, t. y. gandrinės degtinės.

Be to, lietuviai iš degtinės gaminasi karčiasias ir saldžiasias trauktines, užpiltines, apkeptines, balzamus, likerius, ratafijas, o rusai moka gamintis tik «наливки» - užpiltines, t. y. tai, kas yra elementaru ir nereikalauja didelės patirties ir įgūdžių. Antra vertus, lingvistiniu požiūriu, žodis „starka“ rusų kalboje neturi jokios semantinės reikšmės. O štai lietuviuose buvo net specialiai švenčiamos starkinės šventės, - XIX amž. viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad kovo 25 d būdavo švenčiama Starko (dabar - gandro) šventė. Tą dieną kiekvienuose namuose būdavo keliamos vaišės, kaimynai lankydavo vieni kitus, būtinai ragaudavo starką, girdavosi, kas, kiek ir kaip ją yra išlaikęs, o užkandai patiekdavo kanapinių pyragėlių ir šaltanosių. Ir nors per Viešpaties apreiškimą pagal katalikišką tikėjimą turėdavo būti sausi pasnikai, senovinis pagoniškas starko (gandro) garbinimas buvo stipresnis - žmonės „starkaudavo“ – gūrinėdavo iš namų į namus, pamažėle aukštai keldami kojas tartum gandrai, beje tą dieną, nežiūrint į visus Gavėnios draudimus, būdavo leidžiama tuoktis.

Viduramžiais, vystantis prekybai, degtinė tampa svarbia Lietuvos eksporto preke, nes tuo laiku nei Vakarų, nei, juo labiau, Rytų tautos degtinės iš javų dar nemokėjo gaminti, pvz., prekyboje su rusais degtinė buvo pagrindinis mainų objektas net iki XVIII amžiaus.

Viduramžiais Lietuvos pirkliai degtinę supildavo į ąžuolines statines ir per netrumpą kelionės vežimais arba vandens keliais laiką, kaitinant saulei ir visą laiką teliuskuojant, degtinė įgaudavo „Starkai“ būdingą spalvą. Pirkliai, žinodami, kiek daug metų trunka tikrasis „Starkos“ brandinimas, netruko pasinaudoti šiuo atsiradusiu išoriniu panašumu ir, žinodami, kad perkantieji mažai nutuokia apie degtines, eksportuojamąją į Rusiją degtinę pradėjo pardavinėti kaip tikrąją „Starką“.

Deja, deja, dabartinėje Lietuvoje, ypač AB „Vilniaus degtinė“, AB „Kauno Stumbras“ gaminama „starka“ pagal Maskvoje patvirtintą receptūrą, parduotuvių lentynas užgriozdę estų ir latvių „starkos“ erzacai yra tik pasityčiojimas iš tikrosios „Starkos“, kurių šleikščiai saldus skonis nė iš tolo negali prilygti tikrosios „Starkos“ fenomenaliai karališkajai kompozicijai: kokybei, grynumi, skoniui, spalvai, aromatui, grynumui, kondensacijai, stiprumui ir pan. Čia būtina pabrėžti, kad tikroji „Starka“ jokiu būdu savo sudėtyje negali turėti jokio vyno, brendžio ar dar kitokių, jau sovietmečiu atsiradusių ingredientų. Bet pragėrusiems protą lietuviams ir, juo labiau, samdytiems degtinės fabrikų valdytojams, dėl to galvos neskauda. Šių gamyklų vadovams ir technologams nerūpi žvilgtelti į 1907 m Seinuose ir 1930 m Kaune išleistas knygeles apie tai, kaip pasigaminti senųjų lietuviškų svaigiųjų gėrimų.

Senovėje lietuviai ir patys gėrė, ir kitus degtine girdė
Daug degtinės mainais į brangiųjų žvėrelių kailius, potašą, smalą, medų, vašką, druską Lietuvos pirkliai išveždavo į Rusiją. Štai, netgi 1542 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, suprasdamas, kad negalima trukdyti geram bizniui, uždraudė imti kelių rinkliavą Bistricos ir Nemenčinės muitinės postuose už upėmis išplukdomą degtinę, kurią Lietuvos pirkliai išveždavo iš Lietuvos.

Mykolas Lietuvis 1550 metais savo rašytoje knygoje „Papročiai totorių, lietuvių ir maskvėnų“, skirtoje Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, išleistoje 1615 metais Bazelyje, rašė, kad rusai ir totoriai iš vis nevartoja svaigiųjų gėrimų. „Lietuviai maitinasi brangiais iš tolimų kraštų atvežtais valgiais ir geria daugelį rūšių vynų. Lietuvos miestuose jokių įmonių nėra tiek daug, kaip alaus ir degtinės bravorų. Šiuos gėrimus nešasi žmonės eidami į karą ir melstis. Totorius, tik paragavęs vyno, gauna aštuoniasdešimts lazdų ir turi sumokėti tiekos pat monetų baudą. O Maskvoje niekur nėra smuklės, nes jei nors vienas vyno lašas randamas pas namo šeimininką, tai namai sugriaunami, turtas atimamas, šeima ir kaimynai išplakami, o jis pats įmetamas ligi gyvos galvos į kalėjimą. Su kaimynais taip žiauriai elgiamasi dėl to, kad jie įtariami žinoję apie šį biaurų nusikaltimą ir laikomi šia yda taip pat apsikrėtę“. Apie lietuvių girtuoliavimą XVI amžiaus pabaigoje Mykolas Lietuvis sako: „O musiškius gėrikus žudo ne valdžia, bet pats nesusilaikymas arba begeriant kilusios muštynės, kur neapsieinama be ginklų. Diena prasideda su degtine. „Vyno, vyno!“ – šaukiama dar lovoje“.

Lietuviškas Krupnikas – tauriausias Europos likeris
Likerį iš medaus ir vaistinių žolelių pagamino M.K. Radvilos Našlaitėlio Nesvyžiuje įkurdinti bernardinų vienuolyno vienuoliai, kurie, apsigyvenę Lietuvoje, vyną matydavo tik ant kunigaikščių ir diduomenės stalo.

1546 m Vilniuje Tilto gatvėje buvo pastatyti ir įrengti vyno rūsiai bei atskirai pastatyti vyno prižiūrėtojų namai (kažin ar atstatomuose Žemutiniuose Valdovų rūmuose bus degtinės, midaus ir vynų rūsiai? O gal Vilniuje kokia nors turtingesnė firma, pav. „Benneton Distributors“ arba „Mineraliniai Vandenys“ , „Stumbras“ arba kita degtinės gamykla restauruos garsiuosius Lietuvos karalių vyno rūsius ir čia galės lankytis garbūs Lietuvos svečiai, turistai?). Beje, arkliais iš Vengrijos atgabento vyno transporto išlaidos sudarė 65,3 % jo kainos. Dar daugiau būdavo išlaidų, atvežant vy ną iš Avinjono, kitų Prancūzijos regionų, pietų Vokietijos kunigaikštysčių, Italijos – Neapolio karalystės, Lombardijos, Toskanos, popiežiaus vyno daryklų. Nemažai vyno atveždavo armėnų ir Hanzos pirkliai, kuriuos nupirkdavo Vilniaus karališkųjų rūmų vyno prižiūrėtojai. Tad suprantama, kad vyną gerdavo tik turtingieji. Bernardinus, atvykusius iš pietinių Europos kraštų, ypač sužavėjo midus – svaigus nestiprus natūralaus medaus skonio ir aromato gėrimas. Šio gėrimo pagrindu bernardinai ir sukūrė krupniką.

Pirmą kartą oficialiai krupniku buvo vaišinami svečiai 1593 metais Nesvyžiaus Radvilų pilies pastatymo proga. Štai šitą datą galėtume laikyti oficialia krupniko atsiradimo data. Aišku, jokiu būdu negalima šios datos dėti nei ant AB „Vilniaus degtinė“ gaminamo glicerininio likerio, nei ant Kauno „Stumbro“ gėralo, tikrasis bernardinų sukurto krupniko receptas yra kitoks (autoriui žinomas, kaip ir kiti senieji lietuviški gėrimai. Tikrąjį krupniką autorius sutiktų išmokinti gaminti tik Lietuvos bernardinus arba Kretingos pranciškonus, turinčius ypač geras sąlygas Krupniko brandinimui, bet jokiu būdu ne valstybines ar privačias įmones. Krupnikas turėtų būti parduodamas ne taip, kaip dabar – pigaus stiklo puslitriniuose buteliuose, o tik krištolo grafinuose su mažulytėmis stoprasienio krištolo taurelėmi, kad būtų galima ilgiau išlaikyti karštą su pridėta gėrimo atsiradimo istorija ir rekomendacija, kaip šį gėrimą reikia gerti, tik tada jis taptų tauriu, išskirtiniu Lietvą reprezentuojančiu likeriu).

Medaus likeris krupnikas greitai tapo Lietuvos diduomenės, ypač ponių, mėgiamu gėrimu. Labiausiai krupnikas išgarsėjo po 1920 metų Nepriklausomybės paskelbimo, kai jis tapo Kauno aukštuomenės populiariausiu gėrimu. Juo buvo vaišinama aukščiausio diplomatinio lygio pokyliuose, vyriausybiniuose baliuose. Prezidentūroje ir įstaigose, klebonijose ir dvaruose prie kavutės krupnikas būdavo patiekiamas mažyčiuose krištoliniuose grafinėliuose su antpirščio dydžio taurelėmis. Dažnai kiekvienas dvaras, klebonija, netgi kiekvieni turtingesni namai krupniką darydavosi pagal savo sukurtą receptą, kokių tik per tą laikotarpį nebuvo sukurtų „krupnikų“ - vyšninių ir citrininių, apelsininių ir mandarininių, badjano (žvaigždanyžio) ir kardamono, vyno ir šampano, monpansje ir rudojo cukraus, bet, (gaila sumenkinti tokią masišką kūrybą) tai buvo tik primityvus pamėgdžiojimas, nieko bendro neturįs su tikruoju krupniku. Beje, Smetonos laikais valdininkai nebuvo taip korumpuoti, kaip nūdieniai, kurie, saugodami lietuviškos degtinės diskreditacinę gamybą, su policijos pagalba yra paskelbę karą geresnės naminės degtinės gamintojams. Smetonos laikais buvo galima svaigiuosius gėrimus gamintis ne tik namuose, bet ir privačiai vystyti jų gamybą, dar ir šiandien daug kas iš kauniečių prisimena L. Stankevičienės midus ir vynus, Lietuvos viešbučio gamybos Geltonąjį krupniką, Raudonąjį krupniką, Šermukšninę ir Šalmėtinę.

Beje, panašiai apie tuos laikus ir lenkai pradėjo gaminti savišką, toli gražu iki tikrojo, „krupniką“, bet jau gyrimosi buvo apsčiai, tiek daug, kad kai kurie kukliai neraštingi nūdienos lietuvaičiai net ir dabar mano, kad krupniką 1930 metais sukūrė lenkai, nors iš tiesų krupnikas Lenkijoje yra kruopienė sriuba, o „krupnik polski“ yra perlinių kruopų, bulvių ir jautienos sriuba (žiūr. „Kuchnia Polska“, Warszawa, 1971).

Įsidėmėkite, tikrasis lietuviškas krupnikas yra vienintelis pasaulyje likeris, kuris geriamas karštas, pašildytas iki 50 laipsnių – taip juo mėgaudavosi Lietuvos vienuoliai bernardinai, didikai ir bajorai, (paklauskite ar nors vienas lenkas apie tai yra girdėjęs), nes tik taip skanaujant ir gardžiuojantis šiuo tauriu gėrimu atsiskleidžia visas jo originaliai įstabus, idealiausiai suderintas medaus, javų spirito ir kvapniųjų žolelių skonis ir nepakartojamas aromatas, primenantis nepereinamas girias, pievų žolynus su bičių dūzgesiu ir fantastiškomis mūsų vaikystės legendomis ir pasakomis.

Ir dvasiškiai turėjo naudos iš degtinės
Lietuvos vyskupai pajamų gaudavo ne tik iš mokesčių ir duoklių, bet ir iš alaus, midaus gamybos, degtinės varymo bei smuklių, esančių vyskupijos valdose. Kiekviena smuklė, esanti vyskupijos valdoje, vyskupui per metus turėdavo sumokėti po kapą grašių. 1501 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras, domininkonams kuriantis Vilniuje, jiems davė žemę, šaltinius ir keturias smukles.

1511 m. liepos mėn. 22 d. Vilniaus magistratas kreipėsi į Lietuvos Didijį kunigaikštį Žygimantą Senąjį užtarimo, kad miesto kapitula nesisvaidytų prakeiksmais ginčuose dėl degtinės varymo ir vartojimo. Ir kaip tikri lietuviai po 50 metų (t.y. 1560 m.) smagių rietynių ir vaidų, sudarė sutartį tarp Vilniaus karaliaus pilies, miesto magistrato ir vyskupų jurzdikų dėl šių dalykų: 1) gyventi santaikoje; 2) 7 val. vakare gesinti židinius ir uždaryti smukles; 3) neiti į bažnyčią išgėrus; 4) nekelti naktimis triukšmo ir pan.

Na, o kiek svaigiųjų gėrimų viduramžiais buvo išgeriama, galima spręsti iš to, kad 1611-1614 metais Vilniaus amatininkų cechai savo pokyliams vien tik midaus turėjo 7523 statines... Pamėginkime paskaičiuoti, kiek to 20 –30% svaigalo išplumpindavo kiauragerkliai amatininkai, jei vienoje statinėje telpa 100 litrų... Ko blogo, jau nuo tų laikų prigijo pasakymas „girtas kaip šiaučius“.

Lietuviškas midus ne tik archaiškiausias svaigusis pasaulio gėrimas
Šiais laikais vieninteliai pasaulyje pagal tūkstantmetinius receptus įvairių rūšių midų (nestiprus iki 20 % svaigusis idealaus medaus skonio ir aromato gėrimas, pats nuostabiausias, archaiškiausias, visus žymiausius pasaulio degustatorius stulbinantis ir žavintis svaigusis gėrimas) bei ypač galingas ir aromatingas medaus trauktines (balzamus ?), pagardintas kvapniosiomis žolelėmis ir taurintas vaistažolėmis: „Žalgiris“- 70%; „Nemunas“ - 60%, „Suktinis“ - 50% vieninteliai pasaulyje gamina nedideliame Lietuvos miestelyje Stakliškėse – „Lietuviškas midus“ gamykla. Šie svaigieji gėrimai yra ne tik unikalaus savitumo archaiškiausi pasaulio gėrimai, jie būdingi tik Lietuvai ir būtent jie galėtų išgarsinti mūsų kraštą dar daugiau nei krepšinis.

Nors ir ką sakytum, nemoka stakliškiečiai nei reklamuotis, nei pasigirti, nei gerų degustacijų surengti. Štai kaip šių dienų Rusijos degtinės gamintojas Dovganj reklamuoja savo produkciją tarptautinėje rinkoje: buvo surengtas labdaros pokylis Versalio rūmuose, vaišės Paryžiuje Europos Rūmuose, Eifelio bokšto restorane, „Mulen Ružo“ kabarete, ir Vakaruose, ir Rytuose ieškomi pirkėjai, kiekviename kompetatingiausių gėrimų ar kulinarijos žurnale talpinama reklama, kad Dovganj vodka – elitinė produkcija, gaminama iš ekologiškai augintų rugių, spiritas net tris kartus išvalomas, o vanduo nedestiliuojamas, kad nedingtų jo gyvybingoji esmė.

Beje, kai kurios vyno rūšys, kaip cheresas, madeira, porto yra taurinamos mažu kiekiu vyno spiritu, kuris padeda vynui užauginti atitinkamas grybelių rūšis, kurios užsitraukia plona plėvele ant vyno paviršiaus ir taip jam suteikia atitinkamas charakteristikas. Mintis skiesti vyną degtine atsirado tik psichopato Griškos Rasputino makaulėje. Panašiai vyną „stiprinti“ bulviniu spiritu sugalvojo ir įdiegė bolševikinio mąstymo iškreipta smegenine rusų technologai, o gal tai buvo daroma ir specialiai, nes sulyg „tautų tėvu“ galvažudžiu Stalinu girtą liaudį buvo lengviau valdyti.

Prie tų ateities abstinentų dauginimo ir esančiųjų triučijimo dabar ypač kryptingai ir esmingai dirbama alaus frontuose. Negalime, gi, teigti, kad Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, Sveikatos ministerijoje, sveikatos ir higienos centruose visi be išimties yra neišmanėliai, būtų neteisinga, - yra ir protingų žmonių, išmanančių kuo skiriasi alus nuo perrūgusios brogos - samogono, kuri, kaip jau minėta aukščiau, Rusijoje būdavo ir 20 laipsnių stiprumo.

Taigi, nuo šiandien visas Lietuvoje leidžiamas stipriasiais alaus rūšis reikėtų vadinti ne kokiu nors alaus vynu, kobromis ar kitokiais pritrenkiančiais pavadinimais, o tikruoju jų vardu – samogonu!

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A. Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92. Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt ;
vincentas.sakas@takas.lt


Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė, todėl už straipsnio turinį Meniu.lt portalas neatsako.